Pratarmė
I dalis
Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo; jie bus pasotinti. (Mato 5, 6)
Jei pasakyčiau jums, kad yra dangiškasis raktas sėkmingam gyvenimui ir tarnavimui, ar imtumėte jo ieškoti? Jei pasakyčiau, kad jis daug vertingesnis už visus išteklius, kuriais naudojasi karaliai ir teisėjai, ar norėtumėte jo? Jei pasakyčiau, kad šis raktas atrakins visiškai naują gyvenimo ir begalinių galimybių pasaulį? Ar suklustumėte?
Nuostabu tai, kad šį dangiškąjį raktą mes jau turime savo rankose. Iš tiesų turėjome jį nuo pat pradžių. Tik gaila, kad, nors ir daug apie tai kalbame, daugelis mūsų dar neatradome tikrosios jo galios. Kad būtų aiškiau, papasakosiu jums istoriją apie vieną senovės karalių.
Aleksandras Didysis buvo garsus užkariautojas ir karalius, ir nors jis gyveno labai seniai (apie 300 m. prieš Kristų), garsas apie jį siekia net šias dienas. Iš istorijos žinome, kad jis užkariavo „visą tais laikais žinomą pasaulį.“ Netgi pasakojama, jog pasiekęs Aziją ir supratęs, kad jau nebeliko svetimų kraštų, kuriuos dar galėtų užkariauti, jis ėmė raudoti.
Jis buvo ne tik didis užkariautojas, bet ir užjaučiantis valdovas. Kasmet jis vieną dieną paskirdavo gailestingumui ir vadino ją „malonės diena.“
Būtent šią dieną Aleksandras Didysis atsitiktine tvarka iš visos karalystės išrinkdavo žmones, kuriems leisdavo atvykti ir pateikti savo prašymus jam. Jie galėdavo prašyti visko, ko tik norėdavo ar jiems reikėdavo. Ir jis patenkindavo jų prašymus. Dauguma žmonių prašydavo maisto, drabužių, pinigų vaistams
ir t.t. Vis dėlto kartą atsirado žmogus, kuris išdrįso paprašyti daugiau! Kreipdamasis per karaliaus atstovą šis žmogus pateikė savo prašymą:
– Ar galite pasakyti karaliui, kad aš noriu didelių rūmų? Ir dar noriu…
Nespėjus užbaigti, karaliaus atstovas supykęs nutraukė jį:
– Koks įžūlumas! Argi nematai, kad visi šie žmonės prašo maisto ir vaistų? Kaip drįsti galvoti, kad gali karaliaus prašyti rūmų?!
Bet žmogus toliau nuoširdžiai kalbėjo:
– Noriu, kad rūmuose būtų didžiulė pokylių salė, kurioje galėčiau rengti šventes, nes turiu daug draugų. Noriu, kad rūmai būtų apstatyti gražiais baldais ir kad būtų paruoštos ypatingos vaišės.
Dar labiau supykęs karaliaus atstovas vėl jį nutraukė:
– Aš neprašysiu karaliaus visų šių dalykų! Dar nesu girdėjęs tokio įžūlaus prašymo!
Tuo metu ir karalius Aleksandras pastebėjo neįprastą sujudimą.
– Ko tas žmogus prašo? – paklausė jis savo atstovo.
Šis nenoriai atsigręžė į karalių ir priėjęs arčiau, tyliai sušnibždėjo, kad niekas daugiau neišgirstų:
– Karaliau, bijau jums tai sakyti. Negaliu patikėti, koks akiplėša šis žmogus, ir žinau, kad jūs supyksite. Jis prašo rūmų! Jis ne tik turi įžūlumo prašyti rūmų, bet dar nori, kad juose įrengtumėte didžiulę pokylių salę, nes jis, pasirodo, turi daug draugų. Jis nori, kad rūmai būtų apstatyti gražiais baldais ir paruošta daug maisto. Labai atsiprašau. Žinau, kad tai neprotingas prašymas ir bandžiau perkalbėti jį paprašyti ko nors nuosaikesnio, bet jis užsispyręs kartoja tą patį.
Karalius Aleksandras akimirką patylėjo, tada plačiai šypsodamasis atsisuko į prašytoją ir džiugiai paskelbė:
– Prašymas patenkintas!
Atstovas priblokštas pažvelgė į karalių.
– Kaip galite patenkinti tokį įžūlų prašymą? – nustebęs paklausė jis.
Karalius šypsodamasis atsakė:
– Matai, visi šie žmonės prašo maisto, vaistų ir kitų kasdienių dalykų. Jie mano, kad aš galiu jiems suteikti tik tokius dalykus. Bet tam jiems nereikia karaliaus. Bet kas, turintis šiek tiek turto, gali jiems tai duoti. Bet šis žmogus… ŠIS ŽMOGUS… Jis pirmasis privertė mane pasijusti, jog aš iš tiesų esu karalius. Nes tokį prašymą patenkinti galiu tik aš!
Biblija mums sako: „O tam, kuris savo jėga, veikiančia mumyse, gali padaryti nepalyginti daugiau, negu mes prašome ar išmanome…“ (Efeziečiams 3, 20) Kodėl mes taip dažnai pasitenkiname tik paviršutiniškais palaiminimais, nors tarnaujame Visatos Karaliui? Kodėl mes stengiamės tik išlaikyti galvą virš vandens, vos išgyvename dvasiškai, kai Dievas trokšta duoti mums nepalyginti daugiau?
Melody Mason
