Daugelis tikinčiųjų šiandien pažįsta tik savo tėvų arba jų Bažnyčios Dievą. Todėl jie šlovina Jį formaliai, sekdami aplinkinių pavyzdžiu, bet patys niekada nesusipažįsta su Dievu kaip su draugu. Taip, mes tikime, kad Dievas yra mūsų Bažnyčios Dievas ir kad Jis turėtų būti mūsų šeimos Dievu. Bet pirmiausia Jis turi būtų mano Dievas.
Mielas drauge, ar tu asmeniškai pažįsti Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievą? Ar Jis šiandien yra tavo Dievas? Ar tiki, kad Jo kraujas nuplauna tavo nuodėmes, ar tikiesi, kad tave išgelbės kieno nors kito tikėjimas? Mes nebūsime išgelbėti vien todėl, kad mūsų tėvai vaikščiojo su Dievu. Mes nebūsime išgelbėti kartu su visa šeima. Mes nebūsime išgelbėti, nes mūsų vardai įtraukti į Bažnyčios narių sąrašus ar kad tarnystėje užėmėme vadovaujančias pareigas. Visa tai nebus svarbu, jei asmeniškai neapsispręsime atiduoti Dievui savo širdies. Turėtume melstis: „Viešpatie, paimk mano širdį, nes aš negaliu jos duoti. Ji yra Tavo nuosavybė. Išlaikyk ją tyrą, nes aš negaliu jos išlaikyti tyros Tau. Išgelbėk mane, nepaisant mano silpnumo ir nekrikščioniškumo. Formuok mane, atnaujink mane, pakelk mane į tyrą ir šventą aplinką, kur turtinga Tavo meilės srovė galėtų tekėti per mano sielą.“ Ši atsidavimo malda nesibaigia, kartą atsidavus. Tai turi tęstis diena iš dienos. „Ne tik krikščioniško gyvenimo pradžioje reikia atsižadėti savęs. Atsižadėjimas turi būti atnaujintas kiekviename žingsnyje keliaujant dangaus link. Visi mūsų geri darbai priklauso nuo jėgos, kuri yra mūsų išorėje. Reikia, kad širdis nuolat veržtųsi pas Dievą, nuolat karštai, nuoširdžiai išpažintų nuodėmes ir nusižemintų prieš Jį. Tik išsižadėdami savęs ir pasitikėdami Kristumi, mes galime saugiai gyventi.
Melody Mason
