I dalis
Daugelis mūsų galėtume pasimokyti vertingų meldimosi pamokų iš mūsų brolių ir sesių Kinijoje. Jie turėtų mus įkvėpti užduoti sau tokius klausimus: „Ar mums labai reikia Šventosios Dvasios išliejimo ant mūsų gyvenimo ir tarnystės? Ar mums šiandien būtinas asmeninis atsinaujinimas? Ar mums to reikia taip stipriai, kad išdrįstume peržengti savo kasdienę patogią rutiną ir maldoje prisijungti prie savo brolių ir sesių?“
Kartą girdėjau pasakojimą apie vyrą, kuris paklausė pastoriaus, ko reikia, kad jo gyvenimą ir tarnystę iš tiesų atgaivintų Šventoji Dvasia. Pastorius paaiškino, kad norėdamas tai parodyti, jis turėtų jį pakrikštyti. Žmogus kiek nustebo, bet sutiko. Krikštijimo baseine pastorius švelniai užspaudė jam nosį ir panardino po vandeniu. Bet, užuot pakėlęs jį, jis ir toliau laikė žmogų po vandeniu. Šis, nesuprasdamas, kas darosi, truputį pasirangė, bet pastoriaus gniaužtai buvo stiprūs. Po kelių akimirkų žmogų pagavo panika; pamanęs, kad pastorius nori jį nuskandinti, jis pradėjo įnirtingai blaškytis, stengdamasis išsilaisvinti. Tą akimirką pastorius pakėlė jį iš vandens.
Akivaizdžiai sukrėstas, gaudydamas orą, žmogus suriko:
„Ką gi jūs mėginote padaryti? Negi norėjote mane nuskandinti“ Pastorius ramiai atsakė: „Kai tu taip žūtbūtinai trokši atgimti, kaip ką tik kovojai dėl oro gurkšnio, tada Viešpats ir atsiųs tau atsinaujinimą.“
Mes su dideliu užsidegimu siekiame pasaulietinės sėkmės ir šlovės. Sportininkai yra giriami už jų ištvermę, įtakingi žmonės vertinami dėl jų atkaklumo ir atsidavimo. O kaip mūsų atkaklumas dėl paties brangiausio perlo? Kur mūsų ištvermė, siekiant dangiškojo lobio?
„Norėti gerų dalykų ir tikro šventumo gal ir neblogai, bet jeigu ties tuo ir sustosite, nebus jokios naudos. Geri ketinimai yra gerai, bet jie neduos jokio rezultato, jei jie nebus ryžtingai vykdomi.
…Dauguma save vadinančių krikščionimis nesuvokia, kokią dvasinę jėgą jie galėtų turėti, jei būtų tokie pat ambicingi, uolūs ir užsispyrę siekdami sužinoti dieviškas tiesas, kokie jie būna stengdamiesi pasiekti nereikšmingų ir laikinų dalykų šiame gyvenime. Daugybė žmonių, išpažįstančių krikščionybę, tenkinasi tuo, kad visą gyvenimą išlieka dvasinėmis neūžaugomis…“
„Daugelis pražus, tikėdamiesi ir trokšdami būti krikščionimis, bet jie nedėjo jokių pastangų, todėl bus pasverti svarstyklėmis ir rasti per lengvi.“
Tad nebūkime pasverti ir rasti per lengvi. Pasak Dvaito Nelsono (Dwight Nelson), Pradininkų memorialinės bažnyčios pastoriaus, mūsų maldos turi būti žūtbūtinės, neatidėliotinos ir viltingos. Dievas džiaugiasi, galėdamas apdovanoti karštus maldautojus, ypač kai Jo žmonės meldžiasi kartu ir vieningai, su tikėjimu laikydamiesi Jo Žodžio. Taip, visas dangus džiūgauja, kai Dievo žmonės meldžiasi!
Melody Mason
