I dalis
Ir dar sakau jums: jeigu kas iš jūsų susitars žemėje dviese melsti kokio dalyko, jiems Mano dangiškasis Tėvas jį su teiks. (Mato 18, 19)
Niekad nepamiršiu dienos, kai sulaukiau skambučio iš savo draugės Julijos. Jos tėvas, neatidavęs savo gyvenimo Kristui, merdėjo, užkluptas staigios ligos. „Pasimelsk su manimi, – paprašė ji, – kad Dievas padarytų stebuklą jo širdyje, kol dar ne vėlu!“
Anksčiau tikriausiai būčiau pasimeldusi telefonu kartu su drauge ir sugrįžusi prie savo darbų. Galų gale, nors Julija man buvo svarbi, jos tėčio nepažinojau asmeniškai. Tačiau tądien Dievas mane paskatino padaryti daugiau. Jis paragino mane atsistoti spragoje kartu su Julija, parodydamas man, kad kiekviena siela Jam yra be galo vertinga, – nesvarbu, ar pažįstu ją, ar ne. Taigi po to, kai pasimeldėme telefonu, supratau, jog Dievas nori, kad aš ir toliau pasninkaučiau ir melsčiausi kartu su Julija, kol pamatysime dvasinį persilaužimą.
Nors ir buvau užsiėmusi, atidėjau visus darbus į šalį ir pradėjau melstis. Vis dėlto pirmą naktį nepavyko melstis tiek, kiek norėjau, nes trukdė vienas nedidelis kompromisas. Iš pradžių ginčijausi su Dievu: „Absurdas, tai tokia smulkmena! Niekaip negaliu jos pamiršti.“ Bet tada pajutau, kaip Jo Dvasia įtikino mano širdį: „Ar tai svarbiau už sielą, dėl kurios miriau?“ Susigėdusi atidaviau savo kompromiso nuodėmę Dievui, ir tada mano maldas užplūdo nauja jėga.
Kitą naktį ir kelias dienas po to su Julija nepaliaujamai meldėme – beveik be pertraukų – stebuklo. Tai buvo nuožmi dvasinė kova ir kartais mudvi su Julija praradusios drąsą, norėdavome pasiduoti. Bet Dievas girdėjo mūsų susitarimo maldas ir galiausiai – garbė Viešpačiui! – dvasinė pergalė, dėl kurios mes meldėmės ir pasninkavome, buvo pasiekta prieš jos tėčio mirtį.
Dievas kviečia mus gilesnėms, atkaklesnėms susitarimo maldoms. Jis kviečia mus ne tik melstis dėl ko nors, bet ir ištvermingai melstis iki pat pabaigos. Visi žinome, kaip dėl ko nors melstis; meldžiamės dėl maisto, už saugią kelionę, už susirinkimą, už draugus ir mylimus žmones, meldžiamės dėl visko, kas atsitiktinai pasitaiko mūsų kely, – žinoma, taip ir turėtų būti. Bet melstis iki galo reiškia: „Aš pasižadu melstis su atkakliu tikėjimu, kol pamatysiu pergalę arba gausiu atsakymą!“ Taip melstis nėra lengva, nes turime pasiryžti ilgai užduočiai – galbūt ilgiems metams. Taip pat turime atsisakyti visų kompromiso nuodėmių. Ir kai pasiryšime melstis iki galo nuolankia širdimi, Dievas suteiks mums persilaužimą!
Melody Mason
