II dalis
Pranašystės dvasia mus skatina: „Į kiekvieną nuoširdžią maldą ateis atsakymas. Jis gali ateiti ne taip, kaip trokštame, ar ne tuo metu, kai laukiame, bet ateis pačiu geriausiu būdu jūsų poreikiui patenkinti.“
Veslis Diuvelis (Wesley Duewel) rašo:
„Kaip ilgai mokiniai turėjo lūkuriuoti Jeruzalėje? ‘Kol būsite apgaubti jėga iš aukštybių.‘ (Luko 24, 49) Kaip ilgai Mozė laikė iškėlęs rankas, melsdamasis Dievui? Kol Amalekas buvo visiškai nugalėtas (Išėjimo 17, 13). Kaip ilgai Jozuė laikė iškėlęs rankoje ietį Ajo link, kai jo kariuomenė puolė? Kol buvo sunaikintas Jerichas (Jozuės 8, 26). Kaip ilgai Elijas klūpėjo ant kelių, nepaliaujamai melsdamasis po trejų metų sausros? Kol danguje pasirodė lietaus debesys (1 Karalių 18, 44). Kiek laiko Jėzus meldėsi Getsemanėje? Kol šėtonas buvo nugalėtas. Kiek laiko apaštalai meldėsi aukštutiniame kambaryje? Kol ant jų buvo išlieta Šventoji Dvasia. Nesvarbu, koks mūsų maldos prašymas, jei Dievas paskatino mus melstis dėl kokio nors poreikio, kuris, kaip tikime, atitinka Dievo valią, kaip ilgai turėtume melstis? Kol gausime atsakymą.“
Malda iki galo gali būti sėkminga tik tuomet, jei tvirtai pasitikime Dievo Žodžiu. Svarbu ne mūsų pasiryžimas melstis, kol Dievas nusileis. Ne, svarbiausia yra tvirtai tikėti Jo ištikimybe.
„Mes turime kreiptis su prašymais į Dievą ne tam, kad ištirtume, ar Jis įvykdys savo Žodį, o dėl to, kad Jis įvykdys; ne tam, kad išsiaiškintume, ar Jis mus myli, o dėl to, kad Jis mus myli.“
Melody Mason
