I dalis
Atidavę savo gyvenimą Kristui, tampame didelės bendruomenės ir šeimos dalimi. Dievas niekada nenorėjo, kad būtume atskiri vienetai, veikiantys pavieniui. Turime būti bendras kūnas, sudarytas iš daugybės narių, vieningai dirbančių, kad paragintume, padrąsintume ir skleistume Evangeliją. Ši vienybė turi daryti įtaką ir mūsų maldoms.
Rašydama broliui ir sesei Farnsvortams apie bendrą maldą, Elena Vait tvirtino:
„Mes esame raginami melsti sėkmės, remiantis dangišku patikinimu, kad mūsų maldos bus išgirstos ir atsakytos. ‘Jeigu kas iš jūsų susitars žemėje dviese melsti kokio dalyko, jiems Mano dangiškasis Tėvas jį suteiks. Kur du ar trys susirinkę Mano vardu, ten ir Aš esu tarp jų.’“ (Mato 18, 19–20)
Pažadas duodamas su sąlyga, kad Bažnyčia melsis vieningai, ir kaip atsakymo į tokias maldas reikia tikėtis daug galingesnės jėgos nei ta, kuri ateina atsakant į asmeninę maldą. Suteikta galia bus proporcinga narių vienybei ir jų meilei Dievui bei vienas kitam.“
Vėl remdamasi Mato 18, 19–20, Elena Vait sušunka: „Koks brangus pažadas! Ar mes juo tikime? Kokių nuostabių rezultatų sulauktume, jei vieningos šios bendruomenės maldos pakiltų pas Dievą su gyvu tikėjimu!“
Noriu pasidalyti nepaprasta įvykiu, neseniai įvykusiu Vietname.
Patyrę Dievo džiaugsmą savo gyvenime, nepašventintas pastorius Hanas ir jo Namų bažnyčios nariai nusprendė melstis ir pasninkauti dėl nepasiektų Vietnamo kaimelių. Jie sutelkė savo maldas už kaimą, esantį už dviejų šimtų keturiasdešimt kilometrų nuo jų. Šiame kaime nebuvo nė vieno krikščionio. Jie pasirinko jį, nes iš to kaimo buvo kilusi viena jų grupelės pora. Ši pora, vardu Vinai, turėjo neatsivertusių giminaičių, kuriuos jie troško laimėti Viešpačiui. Tad pastorius Hanas, Vinai ir kiti Bažnyčios nariai pradėjo melstis.
Neilgai trukus Vinų teta vardu Jen, serganti mirtinu skrandžio vėžiu, atvyko į jų miestą, ieškodama medicininės pagalbos. Jos sūnėnas, ponas Vinas, pakvietė Jen į pastoriaus Hano Namų bažnyčią, kur tikintieji rinkdavosi kiekvieną sabatą. Atėjusi ji išgirdo apie Jėzų Kristų ir gavo dovanų Bibliją. Jen džiaugsmingai priėmė Kristų savo Gelbėtoju. Visi džiūgavo, ypač Vinai. Kadangi Jen buvo paskutinė vėžio stadija, gydytojai negalėjo niekuo padėti, todėl vienintelė jos viltis buvo Didysis Gydytojas. Taigi Bažnyčios nariai ėmė karštai melsti stebuklo.
Melody Mason