I dalis
Per pastaruosius kelerius metus gyvenimas ir tarnystė, rodos, užėmė visą mano laiką. Per dieną nepakanka valandų atlikti viskam, ką reikia atlikti. Vis dėlto supratau, kad laiką, praleistą su Dievu, turiu padaryti nesvarstytinu kasdieniu režimu savo darbotvarkėje, nes man reikia Jo jėgos ir vadovavimo, kad saugiai keliaučiau toliau.
Mes kas dieną skiriame laiką maldoms ne tam, kad šį punktą pažymėtume varnele savo kasdienių darbų sąraše. Tai darome tam, kad pažintume savo Gelbėtoją ir Karalių. Jei ką nors mylite, neklausiate: „Kiek laiko turėčiau praleisti su juo ar ja?“, bet sakote: „Kaip galėčiau pertvarkyti savo gyvenimą ir darbotvarkę, kad galėčiau su tavimi praleisti dar daugiau laiko?“ Nors ir nemanau, jog Dievas nori, kad nuolat žvilgčiotume į laikrodį, bet juo geriau Jį pažįstame, tuo daugiau laiko mes praleisime Jo akivaizdoje.
Kai kam gali prireikti daugiau laiko, kitam mažiau, bet svarbiausia, kad kasdien praleistume su Juo pakankamai laiko, kad žinotume, jog Jis su mumis ir yra pasiruošęs vaikščioti kartu. Elena Vait rašo: „Neišeikite iš savo kambarėlio, kol nepasijusite stiprūs Dieve.“ Kol neturėsime tokios ramybės, negalime nutraukti savo laiko su Juo. Mes turime ne Jam rasti laiko savo dienotvarkėje, bet tapti pasiekiami Jam Jo dienotvarkėje. E. Vait rašo toliau: „Daugelis net maldos metu nesugeba priimti tikros bendravimo su Dievu palaimos. Jie pernelyg skuba. Skubiais žingsniais jie įsiveržia į Kristaus meilės kupiną ratą, gal akimirksniui stabteli šventojoje vietoje, bet nelaukia jokio patarimo. Jie neturi laiko pabuvoti su dieviškuoju Mokytoju, tad taip ir grįžta su savo naštomis prie savo darbų. Tačiau šie darbininkai niekada nepasieks didesnės sėkmės, kol neišmoks pasisemti stiprybės. Jie turi skirti laiko apmąstymams, maldai ir palaukti, kol Dievas atnaujins jų fizines, protines ir dvasines jėgas. Juos turi pakelti Dievo Dvasia. Visa tai gavę, jie pajus naują gyvybės antplūdį. Pavargęs kūnas ir nualintas protas atsigaus, prislėgtai širdžiai palengvės.“
Melody Mason
