II dalis
Mano draugas Pavelas Goja (Pavel Goia), kurio gyvenimo istorija yra papasakota knygoje „Vienas stebuklas po kito“ pasakoja, kaip įtikėjęs ir atsivertęs, bet vis dar gyvendamas komunistinėje Rumunijoje, jis pasižadėjo Dievui, kad niekada, dėl jokios priežasties ryte neišeis iš savo maldos ir Dievo garbinimo kambarėlio, kol nepajus, kad Dievas su juo ir lydės jį visą dieną. Jis tvirtai laikėsi šio pažado, net kai kartą ryte netyčia pramigo ir žinojo, jog laikydamasis pažado Dievui, jis praleis institute svarbią paskaitą, kurią dėstė vienas griežčiausių komunistų dėstytojų. Nors ir baimindamasis praleistos paskaitos pasekmių, jis išbuvo tiek laiko su Dievu, kiek reikėjo (apie dvi valandas). Atvykęs į institutą, jis sužinojo, kad paskaitos nebuvo, nes dėstytojas susirgo.
Kitą kartą Pavelas vėl netyčia pramigo. Šįsyk jo laukė svarbus susitikimas su rajono statybų įgaliotiniu, nes darbų vadovas atsisakė jam išmokėti atlyginimą. Supratęs, jog turi tik penkiolika minučių, Pavelas čiupo drabužius ir jau ruošėsi išbėgti iš namų, kai Dievas priminė jam, kad jie dar nebendravo. Pavelas žinojo, kad bus labai blogai, jeigu jis nenueis į susitikimą, ir kad jis gali prarasti darbą, bet taip pat žinojo, jog susitikimas su Dievu yra daug svarbesnis. Taigi jis liovėsi skubėjęs ir atsisėdęs ėmė skaityti Bibliją ir melstis.
Po dviejų valandų jis iškeliavo į susitikimą, į kurį jau buvo pavėlavęs, nežinodamas, ką ten ras, bet įsitikinęs, kad Dievas su juo. Atvykęs jis sužinojo, kad statybų įgaliotinis visą rytą buvo užsiėmęs darbų aptarimais. Tačiau tą pačią akimirką jis atidarė savo kabineto duris ir priėjo prie sekretorės stalo, kur ir laukė Pavelas. Taigi jam pavyko aptarti neišmokėto atlyginimo reikalą, kuris netrukus buvo išspręstas.
Ir taip kaskart visą gyvenimą, net tarnaujant komunistinėje Rumunijos kariuomenėje, Dievas darė stebuklus, nes Pavelui laikas su Viešpačiu taip ir liko pačiu svarbiausiu prioritetu.
Melody Mason
