II dalis
„Daug krikščionių šiandien gyvena nuolatinėje nerimo būklėje, iš visų pusių apsupti priešų. Aplink mus nėra saugančių sienų, ir mes esame bejėgiai prieš šėtono puolimą. Todėl gyvename, jausdami pyktį Dievui už tai, kad leido mums nutikti blogų dalykų, visai pamiršdami, jog turime priešą, pasiryžusį mus sunaikinti; ir jis laimės, jei mes paliksime savo mūšio ginklus nepaliestus gulėti ant žemės ir netvarką prie sienų aplink savo miestą.“
Nors Dievas leidžia išmėginimus ir kančias mūsų gyvenime, norėdamas išgryninti mūsų charakterius ir mus auginti (netrukus pakalbėsime apie tai plačiau), vienas veiksmingiausių šėtono būdų sugriauti mūsų dvasinių įtvirtinimų sienas yra priversti mus kaltinti Dievą už dalykus, kuriuos surengė šėtonas. Ši dvasinio mūšio taktika jam labai gerai sekasi.
Šventojo Rašto faktai byloja, kad Dievas nemeluoja, kad Jis yra teisingas, gailestingas, mylintis ir švelniai besirūpinantis savo žmonėmis. Vis dėlto šėtonas sėkmingai įtikino daugelį krikščionių pasaulyje, kad viskas yra priešingai. Kad Dievas ateina vogti, žudyti ir naikinti savo vaikų, norėdamas pamokyti mus dvasinių pamokų. Tai yra visiškas melas.
Vertindami šią subtilią priešo mūšio taktiką, prisiminkime kai kurias pagrindines Šventojo Rašto tiesas apie Dievo charakterį ir mūsų naikintojo charakterį. Šių tiesų supratimas turės įtakos mūsų maldoms.
Melody Mason
