III dalis
Auklėjimas prieš prievartą. Hebrajams 12, 5–7 lygina dievišką auklybą su mylinčio, rūpestingo Tėvo auklėjimu. Toks auklėjimas išreiškiamas švelniai, su meile. Jis sumažinamas iki poreikio lygmens, suteikia daugiau jėgų ir sveikatos, visada išreiškiamas su susitaikymo viltimi ir skatina dar gilesnį artumą su Dievu. Priešas visada veikia tik prievarta. Jis yra žiaurus, piktas, griežtas, pavojingas, grasinantis pamesti ir apleisti. Šėtono elgesys žeidžia, susargdina, palaužia dvasią ir sugriauna artumą. Visas užgauliojimas ir blogas elgesys, kurį patiriame, ateina ne iš Dievo.
Dažnai savo gyvenime patirdavau tikrą skausmą, kai Dievas nurėždavo iš mano gyvenimo dalį manojo aš. Ar tai būtų besaikis žavėjimas kokiu nors dalyku ar asmeniu, savanaudiškas įprotis ar koks nors malonumas, užėmęs Dievo vietą, – nebūdavo lengva jų atsisakyti. Man skaudėdavo! Bet tai kitoks skausmas nei tas, kurį mums atneša priešas. Priešas pjauna, kad nužudytų, Dievas – kaip chirurgas, – kad išgelbėtų!
Kai Dievas auklėja mus, prašydamas ko nors atsisakyti, tai tik tam, kad taptume artimesni Jam. Biblija sako, kad Dievo auklėjimas yra kaip vynininko vynmedžių genėjimas, kad šie atneštų dar daugiau vaisių (žr. Jono 15, 1–2). Knygoje „Gydymo tarnystė“ Elena Vait praplečia mūsų žinias apie Dievo auklėjimą:
„Daugumas tų, kurie nuoširdžiai pašvenčia savo gyvenimą tarnauti Dievui, nustemba ir nusivilia pamatę, kad jie kaip niekada anksčiau susiduria su įvairiomis kliūtimis ir išmėginimais. Jie meldžiasi, kad jų charakteris taptų panašus į Kristaus, kad jie būtų tinkami dirbti Viešpačiui, o patenka į tokias situacijas, kurios, rodos, išryškina visą jų prigimties blogį. Atskleidžiamos ydos, apie kurių egzistavimą jie net neįtarė. Kaip senų laikų Izraelis, jie klausia: ‘Jei Dievas vadovauja mums, kodėl mus ištinka visi šie dalykai?’
Taip atsitinka kaip tik todėl, kad jiems vadovauja Dievas. Išmėginimai ir kliūtys yra Viešpaties parinkti drausminimo metodai bei Jo nustatytos sėkmės sąlygos. Tas, kuris skaito žmonių širdis, pažįsta juos geriau negu jie patys save. Jis mato, kad kai kurie turi gebėjimų ir yra imlūs, ir visa tai, nukreipus teisinga linkme, gali būti panaudota Jo darbo pažangai. Savo įžvalgumu Dievas padaro taip, kad krikščionys susiduria su besikeičiančiomis aplinkybėmis ir patenka į įvairias situacijas, antraip negalėtų pamatyti savo charakterio trūkumų, apie kuriuos anksčiau nieko nežinojo. Viešpats suteikia jiems galimybę ištaisyti trūkumus ir tapti tinkamais Jo tarnystei. Norėdamas, kad jie taptų tyri, Jis dažnai leidžia skausmo liepsnoms juos paliesti.
Tai, kad mes turime susidurti su išmėginimais, rodo, jog Viešpats Jėzus mato mumyse kažką vertingo, tai, ką Jis nori patobulinti. Jeigu Jis mumyse nematytų nieko, kas galėtų pašlovinti Jo vardą, Jis nešvaistytų laiko veltui mūsų tobulinimui. Dievas nemeta beverčių akmenų į savo žaizdrą. Jis apvalo tik vertingą rūdą.“
Malachijo 3, 3 matome, kad Viešpats vaizduojamas kaip Valytojas, valantis ir lydantis savo auksą ir sidabrą – tai yra mus – ruošiantis mus savo greitam atėjimui. Žinoma, šis valymo procesas nėra lengvas, bet jei mes leisimės pakeičiami Jo rankų, Jis padarys mus gražiais savo šlovės pavyzdžiais! Tada kaip Jobas galėsime sakyti: „Teištiria mane ugnimi, išeisiu tarsi grynas auksas.“ (Jobo 23, 10)
Taigi jei esate genėjami sielvartu ir bėdomis, drąsinkitės ir guoskitės tuo, kad Dievas vis dar mato galimybių jūsų gyvenime, ir tai yra gera žinia!
Melody Mason
