VI dalis
Šėtono tvirtovės. Yra dalykų, į kuriuos mes, kaip Biblija tikintys krikščionys, niekada neturėtume įsitraukti! Protus iškreipiantys narkotikai, tabakas, alkoholis ir visos kitos medžiagos, prie kurių priprantama; tarimasis su aiškiaregiais; taro kortos; horoskopai; hipnozė, spiritizmo seansai; vidža lentelės, emblemos su kaukole ir sukryžiuotais kaulais ant drabužių; ir visos kitos okultinio pasaulio veiklos yra griežtai draudžiamos Kristaus sekėjams. Nerimą kelia tai, kad net į adventistų gyvenimą šėtonas įneša savo nekaltai atrodančių tamsos pramogų. Šėtonui nesvarbu, ar tai būtų mėgavimasis filmais ar knygomis apie magiją, spiritizmą, mistiką, mokslinę fantastiką, raganas, vampyrus, žmogžudystes ir kt., arba Helovino šventimas (šią dieną garbina visas okultinis pasaulis), svarbiausia, kad tik mes būtume jo rankose.
Mes privalome visomis jėgomis vengti to, kas šlovina nuodėmę arba turi reikalų su dvasinėmis jėgomis, ateinančiomis ne iš Dievo (kad ir koks patrauklus ir nekaltas gali atrodyti Holivudas). Tai reiškia, jog knygų, filmų ar televizijos laidų, kaip pavyzdžiui, knygų serija apie Harį Poterį, „Žvaigždžių karai“, „Užkerėta“, „Bafi – vampyrų žudikė“, „Angelas“ ir kitų panašių dalykų net neturi būti mūsų namuose. Taip pat iš mūsų radijų ar kompaktinių diskų grotuvų neturi sklisti rokenrolo, sunkiojo metalo ar panaši šėtono įkvėpta muzika, nes šie stiliai yra skiriamasis tamsos ženklas. Biblija mums sako, kad negali būti jokios draugystės tarp šviesos ir tamsos. Jei kas nors iš šių tamsos dalykų yra mūsų gyvenimo dalis, mes turime ne tik didžiulę spragą, bet mūsų sienos jau trupa, ir mes turime bėgti pas Kristų ir maldauti Jį pakeisti mus, jei norime būti išgelbėti.
Prieš kelerius metus vienas mano draugas misionierius keliavo po Pietų Ameriką. Kratydamasis kalnų keliais visuomeniniu autobusu, jis paklausė šalia sėdinčio bendrakeleivio, kokia jo profesija.
Vyras atsakė:
– Aš esu raganius daktaras. Aš galiu užburti žmones. Galiu juos susargdinti ir padaryti taip, kad jie pasveiktų. Galiu padaryti žmones turtingus ir galiu pasiųsti prakeiksmą, kad jie prarastų visus savo turtus. – Jis toliau gyrėsi: – Jei nori, galiu užkalbėti, kad tavo žmona išeitų, ir galiu tau atsiųsti tavo svajonių moterį.
– O ne! Tu negalėtum užkeikti mano namiškių! – tvirtai atsakė Deividas.
– Tikrai galėčiau! – pareiškė raganius.
– Ne, negalėtum, – tvirtino Deividas.
– Užduosiu tau keletą klausimų, – pasakė raganius.
– Gerai, klausk.
– Ar kada nors žiūri pornografiją?
– Ne.
– Ar žiūri filmus apie magiją ar okultizmą?
– Ne.
– Ar žiūri „muilo operas“?
– Niekada.
– Ar skaitai pasaulietinius žurnalus, pavyzdžiui… (jis išvardijo kelis tame regione žinomus leidinius)?
– Jokiu būdu ne.
– Ar kada nors klausaisi rokenrolo (jis vėl išvardijo kelias tame regione žinomas grupes)?
– Ne! – šypsodamasis atsakė Deividas, nes suprato, kur link veda šis pokalbis.
Baigęs savo sąrašą, raganius vėl pažvelgė į Deividą su pagarba.
– Tu teisus. Aš negaliu paliesti tavęs ir tavo šeimos! Bet tą pat akimirką, kai tu padalyvausi kurioje nors iš išvardytų veiklų, galėsiu panaudoti prieš tave visą šio pasaulio galią!
Ar mes gyventume Pietų Amerikos džiunglėse, Afrikos kaime ar triukšmingame Europos ar Šiaurės Amerikos didmiestyje, velnio galia ir jo buvimas yra labai tikroviškas. Jam tereikia nedidelės atramos kojai, kad įsėlintų į mūsų valdas ir suniokotų mūsų gyvenimą. Nors jo veikimo priemonės ir metodai gali šiek tiek skirtis, priklausomai nuo to, kur gyvename, jo taktika visada vienoda: jis ieško spragų mūsų sienose. Jis ieško kelio įsibrauti vidun ir nugriauti mūsų sienas. Ir jam net nereikia labai stengtis! Pranašystės dvasia mus įspėja: „Šėtonas taip sumodeliuos aplinkybes, kad, jei nebūsime palaikomi dieviškosios jėgos, [tos aplinkybės] beveik nepastebimai nusilpnins mūsų sielos įtvirtinimus.“ Štai kodėl turime kabintis į Dievo jėgą, kad sutvirtintume savo sienas ir jos būtų stiprios. Vieni mes negalime atsilaikyti prieš priešo puolimą!
Yra ir dar viena spragų kategorija, kurios labai lengva nepastebėti!
Melody Mason
