VII dalis
Aplaidumo arba darbų neatlikimo nuodėmės. Mes dažnai sveikiname save, kai nedarome kokių nors neteisingų dalykų, bet nepastebime, ko nedarome teisingai. Aplaidumo nuodėmės požiūriuose ir gyvenimo būde, kuriam Dievas mus pakvietė, yra tokios gausios, kad vargu, ar pavyktų jas visas išvardyti. Vis dėlto kai kurios ypatingai ryškios aplaidumo spragos yra trūkumas nuoširdaus siekimo Dievo visa savo širdimi; visiško širdies atsidavimo stoka; per mažas bjaurėjimasis mūsų nuodėmėmis ir tais dalykais, kurie vis naujai sužeidžia Dievą; stoka uolumo, kad gautume daugiau Šventosios Dvasios – vienintelio dalyko, padėsiančio mums nugalėti nuodėmę; dvasinio užsidegimo stoka; Dvasios vaisių mūsų gyvenime stoka (žr. Galatams 5, 22–23); tikėjimo, nuolankumo ir pasitikėjimo Dievo Žodžiu stoka; nuoširdaus domėjimosi gilesniu Biblijos tyrinėjimu ir malda stoka; trūkumas dvasinio tvirtumo ir jėgos, kai mūšis aplink mus intensyvėja; susivaldymo stoka; šilumos ir meilės savo broliams ir seserims stoka; draugiškumo svetimiems ir kitokiems negu mes trūkumas; stoka geranoriškumo ir noro aukotis dėl vargšų ir „mažutėlių“; stoka noro atsisakyti patogumų, kad padėtume tiems, kuriems reikia pagalbos; stoka pasiryžimo kasdien pasiimti savo kryžių ir atsisakyti savęs dėl Evangelijos; noro grumtis ir kentėti meldžiantis už kitus stoka; stoka noro ir pastangų atsistoti viduryje kaip tarpininkams dėl žūstančios Žemės; ir sąrašą galima tęsti dar ilgai.
Kaip matome, sustiprinti save dvasiškai yra ne tik svarbu, bet ir gyvybiškai būtina! Ir šėtonas tai žino. Štai kodėl jis daro viską, kad įgytų atramos tašką mūsų gyvenime, kad paskui galėtų sugriauti mūsų dvasinės apsaugos sienas. Jei jam pavyks tai padaryti, jis žino, jog mūsų maldos bus neveiksmingos.
Kitame skyriuje aptarsime, kaip galime užtaisyti spragas sienose ir nugalėti priešo tvirtoves savo gyvenime. Bet pabaikime šį skyrių padrąsinančia gaida.
Kai įvertinate savo gyvenimą ir spragas sienose, galite labai nusivilti ir netekti ryžto. Galite išgirsti priešo balsą, šnabždantį: „Tavo sienose tiek daug spragų, kad neverta nė pradėti! Tau niekad nepavyks sutvirtinti savo sienų!“ Neklausykite to balso. Dievas visada kalba apie viltį ir drąsą. Vien faktas, kad atpažįstate savo silpnybes ir nuodėmes, įrodo, jog Dievas jau veikia jūsų gyvenime.
Savęs įvertinimas iš tiesų gali būti labai skausmingas, todėl galite prarasti ryžtą. Bet save įvertinti būtina, nes taip mes pamatome, kokie iš tikrųjų esame, ir suvokiame, kad mums labai reikia Kristaus. Pasisemkime drąsos iš šių žodžių:
„Bet mes turime pažinti save, kad galėtume atgailauti, tik tada patirsime atleidimą ir ramybę. Fariziejus nejautė nuodėmės smerkimo. Šventoji Dvasia negalėjo dirbti su juo. Fariziejaus siela buvo apjuosta įsitikinimo savo teisumu šarvais, kurie nepraleido Dievo meilės strėlių, kurias angelų rankos pagalando ir paleido. Tiktai tą, kuris supranta esąs nusidėjėlis, Kristus gali išgelbėti… Mes privalome įvertinti savo tikrąją būklę, antraip nejausime Kristaus pagalbos poreikio. Mes turime suvokti pavojų, antraip nesislėpsime slėptuvėje. Mes turime jausti savo žaizdų skausmą, antraip netrokšime gydymo.“
Taigi drąsinkime save! Kristus prašo daugiau, bet atnaujinti ir pakeisti gali tik Jis. Jis prašo, kad atsiduotume Jam ir leistume Jam veikti. Dabar tai gali atrodyti nelengva, bet mes žengėme labai svarbų pirmą žingsnį – pripažinome savo didžiulį nepriteklių. Kai šauksimės Dievo, gausime visą Jo jėgą ir tapsime nugalėtojais (Romiečiams 8, 37). Jis pažadėjo ir Jis negali meluoti! Taigi ryžtingai statykime stiprias dvasines sienas! Ir toliau drįskime prašyti daugiau!
Melody Mason
