VIII dalis
Atleidimas už aplaidumo nuodėmes: Efeziečiams 2, 8–9. Svarbu atminti, kad, kai Dievas atleidžia mums nuodėmes ir duoda jėgų eiti nauju keliu, visai nesvarbu, kiek gerų darbų atliksime, jie mūsų niekada neišgelbės. Tik Kristus gali mus išgelbėti ir tik Jis gali duoti mums jėgos visiškai išnaudoti savo potencialą. Mes patys niekada nesugebėtume išvengti „aplaidumo nuodėmių“, nes mums pasakyta: „Dievo idealas savo vaikams yra aukštesnis, nei gali pasiekti pati aukščiausia žmogiška mintis.“
Štai kodėl manau, kad labiausiai turime prašyti ir melsti daugiau Šventosios Dvasios, nes tai suteikia galios mūsų liudijimui ir veiksmingumo mūsų darbams. Mūsų didžiausia „aplaidumo nuodėmė“ yra per didelis skubėjimas tarnystėje, dar negavus šios dovanos.
„Kristus paskelbė, kad dieviška Dvasios įtaka bus su Jo sekėjais iki pat pabaigos. Bet šis pažadas nėra taip branginamas, kaip turėtų būti. Apie Dvasios pažadą yra mažai mąstoma ir to padariniai – tokie, kokių ir galima tikėtis, – dvasinė sausra, dvasinė tamsa, dvasinis nuopuolis ir dvasinė mirtis. Dėmesys sutelktas į antraeilius dalykus, o dieviškosios galios, kurios taip reikia Bažnyčios augimui ir klestėjimui ir kuri atneštų kartu su savimi ir visas kitas palaimas, trūksta, nors ji ir siūloma begaline gausybe.“ Kalbėjome apie paėmimą kalavijo – pažadų iš Dievo Žodžio, – o kitame skyriuje kalbėsime apie tai, kaip eiti pirmyn ir maldoje prašyti šių pažadų išpildymo. Šis mūšis gali bauginti, bet nenusiminkite. Mes tarnaujame didžiam Dievui ir Jam nėra nieko neįmanomo! Ir toliau prašykime daugiau!
Melody Mason
