Pirmadienio rytą visi susirinkome ir pradėjome pirmąjį fizinį darbą – dažymą. Keletas pirmokų kartu su patyrusiais vyrais buvo palaiminti įsitraukti į komandinio darbo reikalaujantį veiksmą. Gerai išnaudojome mums skirtą laiką, kad susipažintume vieni su kitais ir pamatytume tikruosius kiekvieno iš mūsų charakterius per tas valandas, kai buvome už bažnyčios ribų.
Maistas buvo tikras malonumas ir palaiminimas kiekvieną dieną, kuri ruošė Šiaulių bendruomenės nariai, didžiulis ačiū jiems.
Turėjome galimybę išbandyti maudynes daugumoje Radviliškio ir Šiaulių miestuose esančių ežerų, po to kasdien eidavome į miesto centrą, kad „eitumėte ir mokytumėte visas tautas… mokydami jas laikytis visko, ką esu jums įsakęs“.
Evangelizavimo patirtis buvo neįtikėtina! Nepritrūko teigiamų emocijų, Jėzus ištesėjo savo pažadą visada būti su mumis, maloningai dovanodamas džiaugsmo gausą ir pripildydamas mus nepamirštamų prisiminimų. Pradedant tikrais gerais draugais kalbant apie gyvenimą ir tikslą, baigiant susitikimais su tais, kurie yra vedami Dvasios ir ieškojo tiesos; nuo šviesos kitiems apie Dievo įsakymų pakeitimą žmogiškais troškimais – ir stulbinančios reakcijos sulaukimo – iki dalijimosi „viltimi, kuri yra mumyse“ su vilties netekusiais pagyvenusiais žmonėmis.
Susitikimai, kuriuose dalijamasi, bėgant dienoms vis ilgėjo. Dvasinė mana rytais ir prieš miegą išlaikė mūsų dėmesį ir susikaupimą.
Turėjome naudotis dovanomis ir fizinėmis savybėmis, kuriomis Dievas mus apdovanojo, kad galiausiai baigtume nudažyti du namus. Linksmai praleisti laiką kiekvieną vakarą buvo galima per komandinį stalo žaidimą. Šlovinimo fortepijono ir gitaros muzika elegantiškai nutiesdavo visiems kelią į miegą.
Maldų sąrašas vis ilgėjo ir ilgėjo, o „Vilties Šaltinio“ krūvelė mažėjo ir mažėjo. Kristus diena iš dienos artėjo, tačiau kartu su visomis kitomis teigiamomis emocijomis turėjo ateiti ir nuolankumas. Priklausomybė nuo Šventosios Dvasios turėjo kasdien atsinaujinti. „Esame nenaudingi tarnai. Padarėme, ką turėjome padaryti.“ Luko 17, 10
Garbė Jėzui už tai, kad suteikė mums šią nuostabią galimybę priartėti prie Jo, suprasti Jo charakterį ir įgyti praktinių liudijimų, kad galėtume jais dalytis su kitais (Apr 12, 11).
Sunkumų tikrai netrūko, tačiau jie jokiu būdu neprilygo savo svoriu Dievo gerumui ir galiai! Jie buvo tam, kad įrodytų, pasitarnautų tam tikram tikslui, ir mes esame dėkingi Dievui už malonės gausą, kurią Jis išliejo ant mūsų.
Savaitė baigėsi nuostabia Šabo poilsio diena, kai atsinaujinome energija ir dvasine išmintimi, dalijomės liudijimais su broliais ir seserimis, asmeniškai paliudijome krikštą ir buvome palaiminti teisumo Saulės su gydančiais sparnais.
Tikimės, kad ši kelionė įkvėps ir kitus atvykti ir prisijungti prie mūsų kitą kartą – laukia dar geresni darbai, atitinkantys didesnius Jėzaus planus, kuriuos Jis turi savo žmonėms, vis labiau besiartinant Jo neišvengiamam antrajam atėjimui. Prisijunkite prie mūsų, būkite jo dalimi!
Paruošė Lukas Antanaitis
