I dalis
Todėl imkitės visų Dievo ginklų, kad galėtumėte piktąją dieną pasipriešinti ir visa nugalėję, išsilaikyti. (Efeziečiams 6, 13)
Yra daug svarbių Dievo ginklų dalių: tiesos diržas, teisumo šarvai, ryžto skleisti taikos Evangeliją apavas, tikėjimo skydas, išganymo šalmas ir paskutinis, bet ne menkiausias, Dvasios kalavijas. Nors visi labai svarbūs, jie yra tokie paprasti, kad dauguma mūsų vaikų galėtų juos teisingai sudėlioti Sabatos mokyklėlėje. Bet žūtbūtinių dvasinių mūšių įkarštyje dėl mūsų sielų mes, suaugusieji, pernelyg dažnai pamirštame pasiimti Dievo ginklus! O tada stebimės, kodėl nuolat pralaimime priešui.
„Gundymai dažnai atrodo nenugalimi, nes apleidęs maldą ir Biblijos tyrinėjimą, gundomas žmogus sunkiai prisimena Dievo pažadus ir pasitinka šėtoną neapsiginklavęs Biblijos ginklais.“ Visų Dievo ginklų nešiojimasis yra gyvybiškai svarbus mūsų, krikščionių, dvasinei stiprybei.
Yra dar vienas svarbus Dievo ginklas, kurio nepaminėjome. Tai vienas dažniausiai pamirštamų raktų mūsų dvasiniam tvirtumui. Jo neužsidėsi ir nelaikysi rankose – bent jau kalbant simboliškai. Tai yra mūsų nusistatymas. Vadinu jį budria malda.
Efeziečiams 6, 18 sakoma: „Kiekvienu metu melskitės Dvasioje visokeriopomis maldomis ir prašymais. Be paliovos budėkite, malda užtardami visus šventuosius.“
Kiekvienu metu melstis reiškia be paliovos melstis (žr. 1 Tesalonikiečiams 5, 17). Lukas (18, 1) šitaip sako: „Reikia visuomet melstis ir nepaliauti.“ Mato 26, 41 paaiškinama, kodėl tai yra taip svarbu:
„Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėte į pagundą. Dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas.“
Tai mūsų bėda. Mūsų dvasia išties kupina ryžto, bet mūsų kūnai yra siaubingai silpni. Štai kodėl, žengdami pirmyn siekiant atremti priešo puolimą, mes turime visą laiką būti budrios maldos būsenoje. Turime būti akyli, pasirengę atsiliepti Šventosios Dvasios raginimams, nujaučiantys pavojų prieš jam atsirandant, kad priešas negalėtų nepastebėtas prisėlinti ir užklupti mus iš pasalų. Pranašystės dvasia sako: „Joks žmogus nėra saugus nei dieną, nei valandą be maldos.“
Pats Kristus prieš patį didžiausią išmėginimą savo gyvenime Getsemanėje prašė mokinių „budėti ir melstis“ (Mato 26, 41). Jie neįstengė to padaryti, nes buvo pernelyg mieguisti. Pranašystės dvasia byloja: „Būtent miegodamas, nors Jėzus liepė jam budėti ir melstis, Petras paruošė kelią savo didžiajai nuodėmei [tris kartus išsižadėdamas Kristaus]. Visi mokiniai, užmigę tą svarbią valandą, prisidėjo prie didžiulės netekties.“ Kokią netektį asmeniškai – ir bendrai – mes galime patirti šiandien dėl to, kad esame per daug užsiėmę, mieguisti ar tingūs, kad budėtume ir melstumės?
Melody Mason
Lithuanian