II dalis
Siekti pergalės klūpant ant kelių. Dabar, kai apsivilkome dvasiniais šarvais, pasirinkome ginklus (pažadus iš Dievo Žodžio) ir pasiryžome drastiškai pakeisti savo gyvenimo būdą ir skiriamą dėmesį, atėjo metas melstis. Tai ne abejingas ir tingus meldimasis. Ne toks, kokiu meldžiamės, skubėdami pro duris į paskirtą susitikimą ar atsidūrę tiesioginėje priešo ugnies linijoje – nors tuo metu taip pat turėtume melstis! Tai yra laikas, kurį skiriame ypatingai, grumtynių maldai. Mes kovojame su labai tikru priešu, puolančiu mus tiksliais, tikroviškais būdais. Todėl turime ir pasipriešinti labai tikrovišku ir ypatingu būdu!
Kaip Jokūbas galynėjosi visą naktį, mes taip pat turime grumtis, kol išauš diena. Turime laikytis įsikibę į Dievą, sakydami:
„Nepaleisiu Tavęs, kol nepalaiminsi manęs! Nepaleisiu Tavęs, kol neatsiųsi man išgelbėjimo šioje mano gyvenimo srityje!“ Tai ne įžūli malda. Mes meldžiamės ne dėl savanaudiškų, kūniškų troškimų. Meldžiamės dėl pergalės prieš dvasines spragas mūsų gyvenime. Meldžiamės dėl dvasinio sutvirtinimo. Meldžiame naujos širdies ir naujos dvasios. Šiuos dalykus Dievas yra pažadėjęs mums duoti.
Jei dar nepasiekėme pergalės, tai tikriausiai todėl, kad iš tikrųjų to neprašėme arba nenorėjome ryžtingai grumtis maldoje, kol pasieksime pergalę. Prisiminkite, jog pranašas Danielius meldėsi ir pasninkavo dvidešimt vieną dieną, kol atėjo Dievo išgelbėjimas (Danieliaus 10, 12–13). Nors Dievas pradėjo veikti iš kar to, kai tik Danielius ėmė melstis, tamsos jėgos užlaikė išgelbėjimo angelą. Tačiau Danieliui toliau atkakliai meldžiantis, šėtonas buvo nugalėtas.
Labai svarbu, kad būtume uolūs ir atkaklūs meldžiantis. Nors esame silpni ir kupini ydų, jei tvirtai laikysimės su tikėjimu, galime būti tikri, kad Dievas suteiks mums pergalę, kurios taip trokštame. Ji gali ateiti ne iš karto. Bet ji bus pasiekta.
„Jokūbas nugalėjo todėl, kad buvo ištvermingas ir ryžtingas. Jo pergalė įrodo jėgą, kurią suteikia atkakli malda. Visiems, kurie pasitikės Dievo pažadais, kaip jis ir bus tokie pat atkaklūs ir nuoširdūs, jiems pasiseks, kaip pasisekė jam. Tie, kurie nenori atsisakyti savojo aš, sielotis Dievo akivaizdoje, ilgai ir nuoširdžiai melsti Jo palaimos – negaus jos. Grumtynės su Dievu –
nedaugelis žino, kas tai yra! Kiek maža tų, kurie karštai trokšta ir iš paskutiniųjų jėgų visa širdimi siekia Dievo! Kai maldautoją užlieja nevilties banga, kurios jokia kalba neįmanoma išreikšti, kiek nedaug tų, kurie tvirtai tikėdami laikosi įsikabinę Dievo pažadų!“
Tad su nesilpstančiu tikėjimu įsitverkime Dievo pažadų. Laikykimės ir nepaleiskime, kol kiekviena plyta atsidurs jai priklausančioje vietoje mūsų sienoje ir kol visos priešo tvirtovės bus sugriautos. Jei mums nesinori melstis, vadinasi, dabar yra tas metas, kai mums ypatingai reikia maldos. Toliau atkakliai žengiant į priekį su tikėjimu, pajusime ir norą melstis, o netrukus sulauksime ir pergalės.
Melody Mason
