IV dalis
Kovokite su bet kokiu priešo kišimusi. Kai pradėsite žengti mano pasiūlytais dvasinio stiprėjimo žingsniais, nesitikėkite, kad priešas snaus, kol jūs atsiimsite jo teritorijas. Jūs paskelbėte karą, ir jis nepasiduos be kovos. Turite nuolat budėti ir melstis, prašydami Dievą sustiprinti jus, kad galėtumėte drąsiai pulti bet kokį kompromisą, vėl įsėlinusį į jūsų gyvenimą, „bodėdamiesi net kūno suteršto drabužio“ (Judo 23).
Aš nekenčiu vapsvų, bičių ir visų, kas turi geluonį, taip stipriai, kad jei kas nors įskrenda į namus, negaliu nurimti, kol to vabzdžio nesunaikinu. Kartą vidury nakties į mano miegamąjį įskrido vapsva ir, mėgindama ją pritrenkti, aš netyčia numušiau ją į kažkokį plyšį. (Vėliau supratau, kad tai buvo oro kondicionierius.) Tada dar nežinojau, kur ji pradingo, todėl net dvi valandas vidury nakties nemiegojau, jos ieškodama. Turėjau pasiduoti ir eiti miegoti, bet negalėjau užmigti, žinodama, kad ji kažkur kambaryje.
Vėliau mano šeima juokėsi, kai papasakojau, kaip naktį medžiojau vapsvą, aš taip pat juokiausi. Bet manau, jog tai puikus dvasinis pavyzdys. Kas būtų, jei mes taip pultume kiekvieną nuodėmę ar kompromisą, mėginantį įžengti į mūsų gyvenimą, kaip aš persekiojau tą mažytę vapsvą? Kas būtų, jei, priešui aptikus mūsų dvasinėje sienoje spragą, mes nenurimtume ir persekiotume ją su malda, kol įsibrovėlis netektų atramos kojai mūsų gyvenime? Kaip šiandien atrodytų mūsų gyvenimas, jei su tokiu įkarščiu saugotume savo dvasinių sienų tvirtybę?
Mes pernelyg pripratome prie nedidelių spragų. Jos nebeatrodo baisios. „Šiaip ar taip, – mąstome, dairydamiesi į savo kolegas, – jų spragos daug didesnės už mano. Tad neturėčiau sau būti toks griežtas.“ Bet Dievo akyse nėra mažų dalykų. Ir šėtonui. Jam nesvarbu, kaip gauti atramą kojai, kad tik tokia būtų!
Melody Mason
