II dalis
Dešimt kartų išbandytas (skaitykite Skaičių 14, 22) Izraelio netikėjimo, Dievas buvo pasiruošęs atimti iš Izraelio paveldėjimo teisę ir būtų juos sunaikinęs, jei Mozė nebūtų puolęs karštai užtarti jų. Dievas nesunaikino jų tą pat akimirką, nes Mozė atsistojo į atsivėrusį tarpeklį tarp Jo ir izraelitų, maldaudamas pasigailėti. Tačiau dėl jų tikėjimo stygiaus, Dievas neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik nubausti juos. Kaip Jis tai padarys? Išpildydamas jų pačių ištartus žodžius.
„Pasakyk jiems, – tarė Jis Mozei, – kad padarysiu jiems, ką girdėjau juos kalbant. Jūs nenorite eiti į Kanaaną? Gerai. Tai ir neįeisite. Jūsų lavonai supus šioje dykumoje. Jūs nepamatysite žemės, kurią pažadėjau jūsų tėvams. Tik jūsų vaikai į ją įžengs. Klajosite po dykumą keturiasdešimt metų, po metus užkiekvieną dieną, kurią netikėdami žvalgėte šią žemę. Tik Mano ištikimi tarnai Kalebas ir Jozuė įžengs į šį kraštą. Nes jie kalbėjo tiesą, todėl pagerbsiu jų žodžius.“
Įdomu, kad tada, kai Dievas pasakė Izraelio vaikams: „Gerai, nemanote, kad galite nugalėti šį kraštą? Tai ir nenugalėsite!“, būtent tada jie nusprendė, kad gali nugalėti Kanaaną. Ir prieštaraudami Dievo įsakymui, jie iš tiesų bandė stoti į kovą ir užimti Kanaano kraštą. Jie ir vėl kvailai pasielgė. Mozės, Kalebo ir Jozuės nebuvo su jais, Sandoros Skrynios nebuvo su jais ir Viešpaties nebuvo su jais. Jie patyrė milžinišką pralaimėjimą. Taip bus visada, kai Dievo žmonės atsisakys tikėti, o paskui įžūliai veiks, pasikliaudami vien savo jėgomis, nes Dievas negalės jų laiminti. Skaitydami pasakojimus, kaip Dievas veikė kartu su savo žmonėmis, galime tik stebėtis, kaip Izraelio vaikai galėjo suabejoti Dievu toje ilgoje kelionėje į Pažadėtąją žemę. Bet ar mes šiandien kuo nors skiriamės nuo jų?
„Daug kas, atsigręždami į izraelitų istoriją, stebisi, kodėl šie netikėjo ir murmėjo, įsivaizduodami, kad tokioje situacijoje patys būtų buvę labai dėkingi. Tačiau, kai jų tikėjimas išmėginamas net mažais bandymais, jie tikėjimo ir kantrybės parodo ne daugiau nei senovės Izraelis. Kai tenka patirti vargo, ir jie murma, prieštaraudami tam vyksmui, kurį Dievas parinko, kad juos apvalytų. Nors dabar jų reikmės tenkinamos, daug kas nenori pasitikėti Dievu dėl ateities, ir nuolat nerimauja, kad nenuskurstų ir kad jų vaikams netektų kentėti.“
Net ir šiandien artėdami prie Kanaano namų, ar mes turime daugiau tikėjimo nei Izraelis tada? Dievas siunčia mums paskutinį išmėginimą. Jis nori žinoti, ar mes pasitikėsime Juo, kai mūsų protas ir jausmai bei viskas aplink mus sako, kad pergalė neįmanoma. Jis nori žinoti, ar mes tikėsime Jo Žodžiu, nors dar nesame sulaukę Jo pažadų išpildymo ir kai visas pasaulis šaiposi iš mūsų. Jis pasiruošęs parvesti mus namo, bet svarsto: „Kai ateisiu išgelbėti savo žmonių, ar berasiu tikėjimą žemėje?“
Melody Mason
