Dažnai, kai mums nesiseka asmeniniame gyvenime ar tarnystėje, užuot mėginę išspręsti problemos esmę, mes sutelkiame dėmesį į metodų gerinimą. Nors mūsų metodus visada galima pagerinti, Dievo karalystėje metodai paprastai nekelia keblumų – kaip ir išteklių ar talentų stygius. Didžiausia bėda yra tikėjimo stoka. Pranašystės dvasia mus įspėja: „Kiekviena nesėkmė, kurią patiria Dievo vaikai, atsitinka dėl tikėjimo stokos.“
Tyrinėdami Šventąjį Raštą greitai sužinome, jog tikėjimo turėjimas yra būtinas krikščionio kelyje – jei planuojame keliauti į dangų (žr. Hebrajams 11, 6; Apreiškimo 21, 8)! Taigi, jei esame linkę abejoti, kaipgi mums išsiugdyti tikėjimą?
Pats geriausias būdas išsiugdyti tikėjimą – tai tyrinėti Žodį, nes mums pasakyta: „Taigi tikėjimas – iš klausymo, klausymas – kai skelbiamas Kristaus žodis.“ (Romiečiams 10, 17) Elena Vait taip pat pritaria: „Tikėjimas, įgalinantis mus priimti Dievo dovaną, jau pats yra dovana, kurios tam tikras kiekis suteikiamas kiekvienam žmogui. Tikėjimas auga priklausomai nuo to, kiek pritaikome Dievo Žodį. Kad stiprintume tikėjimą, turime dažnai jį susieti su Žodžiu.“
Seniau adventistai buvo žinomi kaip „Knygos žmonės“. Jie visur su savimi nešiodavosi Biblijas ir buvo visada pasirengę įtikinamai atsakyti apie juose gyvenantį tikėjimą. Skaitydami Bibliją, jie nesistengdavo racionaliai paaiškinti tam tikrų vietų. Jie nemėgindavo Dievo Žodžio pritaikyti savo idėjoms ar troškimams. Ne, jie priimdavo Jį tokį, koks buvo – dangiškai įkvėptas Dievo Žodis (2 Timotiejui 3, 16). Kiekvieną to Žodžio mintį jie laikė šventa. Šiandien ir mums reikia tokio požiūrio į Žodį. „Biblija yra Dievo balsas, kalbantis mums, toks pat tikras, tarsi girdėtume jį savo ausimis. Jei tai suvoktume, su kokia pagarba kaskart atsiverstume Dievo Žodį ir su kokiu uolumu ieškotume Jo pamokymų! Šventojo Rašto skaitymas ir apmąstymas būtų laikomas susitikimu su Visagaliu.“ Mato 8, 5–13 skaitome apie šimtininką, kuris atėjo pas Kristų maldauti pagydyti jo tarną. Jėzus atsakė: „Einu išgydysiu jį.“
Daugelis apsidžiaugtų tokiu pasiūlymu, bet šimtininkas atsakė:
„Viešpatie, nesu vertas, kad užeitum po mano stogu, bet tik tark žodį, ir mano tarnas pasveiks.“
Šis pagonis tikėjo vien Kristaus žodžiu! Tokio tikėjimo net Izraelis neparodė. Štai kodėl Kristus stebėjosi. Izraelis turėjo Senojo Testamento raštus, jie mokėjo juos mintinai, jie gyrėsi, kad yra „Knygos žmonės“, Dievo tauta. Jie skaitė Dievo Žodį, skelbė jį ir mokė, bet netikėjo juo. O šimtininkas tikėjo, kad vien ištartame žodyje slypi galia, todėl Kristus tą pačią valandą išgydė jo tarną. Tokio tikėjimo ir mums reikia šiandien – tikėjimo, kuris remiasi vien Dievo Žodžiu! Štai kodėl turime daug laiko leisti su Žodžiu ir ugdyti kalbėjimo apie tikėjimą įprotį. Jei labiau mokėsime išreikšti savo tikėjimą, išsiugdysime didesnį tikėjimą. Elena Vait ne kartą pabrėžė šią mintį: „Kalbėkite ir elkitės, tarsi jūsų tikėjimas būtų nenugalimas. Viešpats turtingas ištekliais; Jis valdo pasaulį. Žiūrėkite į dangų su tikėjimu.“ Kitoje vietoje ji priduria: „Niekad neprisileiskite drąsą atimančių minčių apie Dievo darbą. Niekad neištarkite nė vieno abejonės žodžio.“
Įsivaizduokite, kaip pasikeistų mūsų gyvenimas, jei sergėtumės, kad neištartume netinkamo žodžio, ir kalbėjimą apie tikėjimą paverstume savo kasdieniu įpročiu!
Melody Mason
