I dalis
Rašytojas ir lektorius Erikas Ludis kalba apie kelis pagrindinius tikėjimo išbandymus, kuriuos Dievas dažnai leidžia mums patirti. Papasakosiu apie juos plačiau, nes labai svarbu, kad išmoktume laikytis tikėjimo ir pasitikėti Dievu, net kai Jis neveikia taip greitai, kaip mes tikimės.
Pirmas išmėginimas: kai Dievas tyli. Mato 15, 22–28 skaitome pasakojimą apie kanaanietę, kuri atėjusi maldauja Jėzų išgydyti jos dukrą. Jėzus iš karto neatsiliepė į jos pagalbos šauksmą. Mes iškart galvojame: „Jei Jis būtų ką nors pasakęs – bet ką, kas sumažintų jos skausmą ir parodytų, jog Jam rūpi, – būtų buvę geriau, bet Jis tylėjo.“
Lyg Jėzaus tylėjimas nebūtų suteikęs jai užtektinai skausmo, dar ir mokiniai ragino Jėzų jai girdint: „Pasakyk jai eiti šalin, nes ji sekioja iš paskos šaukdama.“
Galiausiai Jėzus prabilo. Tačiau užuot paguodęs, Jis tarė: „Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis.“ Tarsi norėdamas pasakyti, kad Jis buvo siųstas padėti ne jai. Bet moteris puolė Jam prie kojų, maldaudama: „Viešpatie, padėk man!“
Jėzus ir vėl prabilo: „Nedera imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams.“ Ak! Jis ne tik nekreipė dėmesio į jos šauksmus, bet dar ir palygino ją su šuniu! Tie, kurie tai matė, tikriausiai galvojo: „Kas jai negerai? Negi ji nesupranta? Jėzus jai nepadės. Ji net ne žydė. Kaip ji drįsta Jį maldauti išgydyti jos dukterį?“
Bet šiai moteriai buvo nė motais, kas ji tokia ir ko jai trūksta, kad būtų padarytas stebuklas. Ji net nesijaudino, kad buvo pavadinta šuniu. Jai užteko žinoti, kas Jis toks! Jis buvo Gelbėtojas, ir ji žinojo, jog Jis vienintelis gali jai padėti, todėl jos tikėjimas nesvyravo. Taigi ji atsiliepė ašarotomis akimis ir virpančiomis lūpomis: „Taip, Viešpatie, bet ir šunyčiai ėda trupinius, nukritusius nuo šeimininko stalo. Man tereikia trupinio, Viešpatie, tik trupinio!“
Tuomet Jėzus atsisuko į ją švelnumo kupinomis akimis. Netiesa, kad Jam iš pradžių nerūpėjo; netiesa, kad Jis nemylėjo jos ir nenorėjo išgydyti, Jis tiesiog norėjo išmėginti jos tikėjimą ir panaudoti jos nesiliaujantį, atkaklų tikėjimą kaip liudijimą tūkstančiams, kurie turės sekti jos pavyzdžiu daugybę šimtmečių. Galiausiai Jis ištarė tai, ką ji troško išgirsti: „O moterie, didis tavo tikėjimas! Tebūna tau, kaip prašai.“ Ir tą pačią valandą jos duktė pasveiko.
Ar mes būtume atlaikę šį tikėjimo išbandymą? Ar mes išliekame tvirti, kai Dievas, rodos, negirdi mūsų šauksmų ir atsako tik į kitų maldas – kai esame atstumtieji, kuriems Jis, regis, negali padėti? Ar mes vis tiek Jo laikomės, šloviname Jį ir nepaleidžiame, kol Jis nepasirūpins mūsų bėda?
Šventasis Raštas sako: „Tad nejaugi Dievas neapgintų teisių savo išrinktųjų, kurie Jo šaukiasi per dienas ir naktis, ir delstų jiems padėti? Aš sakau jums: netrukus Jis apgins jų teises. Bet ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?“ (Luko 18, 7–8)
Melody Mason
