II dalis
Antras išmėginimas: kai atrodo, jog Dievas pamiršo. Jono 11, 1–44 randame vieną galingiausių Jėzaus tarnystės stebuklų – Jo mylimo draugo Lozoriaus prikėlimą iš numirusių.
Lozorius sunkiai susirgo, ir Marija su Morta, jo seserys, pasiuntė Jėzui žinią: „Viešpatie, tas, kurį Tu myli, serga!“ Žinodamos, kaip Jėzus mylėjo Lozorių, jos tikėjosi, kad Jis atskubės joms į pagalbą. Bet užuot iš karto atėjęs, Jis pasiuntė paprastą žinutę: „Nesijaudinkite. Šita liga ne mirčiai, bet Dievo garbei.“ Tuomet Jis dar kelias dienas dirbo savo darbus. Kol Jis delsė, Lozorius numirė. Galite įsivaizduoti, kaip sielvartavo Marija ir Morta? „Nejaugi Jėzus pamiršo savo pažadą? Kodėl Jis neatėjo, kai mes kvietėme?“
Kai Jėzus pagaliau atvyko, Lozorius jau buvo miręs keturias dienas. Pasitikusi Jėzų, Morta raudodama tarė: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs.“
Jėzus guosdamas pasakė jai, kad brolis prisikels. Tačiau užuot trokšdama patikėti, kad Dievas gali netgi dabar padaryti viską, ko Kristus paprašys, ji atsakė dvejodama: „Aš žinau, jog jis prisikels paskutinę dieną, mirusiems keliantis.“
Bet Jėzus kalbėjo ne apie prisikėlimo dieną; Jis kalbėjo apie šią dieną! Tačiau jos tikėjimas negalėjo suvokti tokios galimybės. Net kai Kristus paprašė nuritinti akmenį nuo kapo olos, Morta paprieštaravo: „Viešpatie, jau dvokia. Jau keturios dienos, kaip jis miręs.“
Kaip dažnai mes būname tokie kaip Morta. Mums nesunku tikėti vakarykštės dienos Dievu. Mes skaitėme Bibliją ir girdėjome nuostabių pasakojimų. Mums taip pat nesunku tikėti rytojaus Dievu. Bet šiandien? „Vargu, ar Dievas šiandien padarytų tokius pat stebuklus… tiesa?“ – abejodami sakome mes.
Apie Šventajame Rašte užrašytus stebuklus mums sakoma:
„Šios istorijos užrašytos ne tik tam, kad mes skaitytume ir stebėtumės, bet ir tam, kad tas pats tikėjimas, kurį turėjo Dievo tarnai senovėje, veiktų ir mumyse. Kaip Dievas veikė tada, taip Jis darbuosis ir dabar – tose tikinčiose širdyse, kurios gali perduoti Jo galybę.“
Kaip matome iš Lozoriaus gyvenimo istorijos, kartais Dievas delsia tikslingai, ir tas delsimas yra toks pat atsakymas į maldą, kaip ir atsakymas į ją, kai jis pagaliau išpildomas. Nors iš pradžių gali atrodyti, kad Jėzus pamiršo savo pažadą, iš tiesų Jis nieko nepamiršo. Jam tiesiog reikėjo išmėginti jų tikėjimą, kaip Jis šiandien išmėgina ir mūsų tikėjimą. Kartais Jis leidžia mūsų planams, svajonėms ir viltims numirti, kad galėtų mus išmėginti, atstatyti, kad galėtų mums duoti kai ką daug geresnio. Ar mes vis tiek pasitikėsime Juo? Elena Vait rašo: „Nėra pavojaus, kad Viešpats neišklausytų savo žmonių maldų. Daug pavojingiau, kad gundomi ir išmėginami žmonės gali prarasti viltį ir nustoti melstis.“
Melody Mason
