I dalis
Aš esu tikras, jog šio laiko kentėjimai negali lygintis su būsimąja garbe, kuri mumyse bus apreikšta. (Romiečiams 8, 18)
Šio skyriaus pavadinimas gali pasirodyti gan keistas, ypač kai jis yra „Dangiškųjų raktų į atsakytą maldą“ dalyje. Vis dėlto aš tikiu, jog Dievas ieško tokių, kurie pasitikės Juo ir laikysis Jo ne tik tada, kai Jis atsako į jų maldas taip, kaip jie tikisi, bet ir tada, kai Jis sako: „Ne!“ Neužmirškime, kad „ne“ taip pat yra atsakymas! Mes semiamės įkvėpimo, skaitydami tikėjimo liudijimus ir kaip Dievas stebuklingai atsakė į kitų maldas. Bet jei jūs nematote tokių pat atsakymų į maldas savo gyvenime, jei patiriate gilų sielvartą ar triuškinantį smūgį, arba tiesiog manote, jog Dievas nekreipia dėmesio į jūsų raudas, jums gali kilti pagunda nusivilti. „Dieve, o kaip aš? Aš verkiau ir meldžiausi. Nejaugi mane pamiršai?“ – galite klausti.
Tikriausiai mes visi esame uždavę tokių klausimų, kaip ir daugybė kitų krikščionių per visą žemės istoriją. Galų gale, nors Dievas išgelbėjo Danielių iš liūtų duobės, yra daugybė kitų „danielių“, kuriems Jis leido mirti. Paskaitykite Fokso „Kankinių knygą“ ir sužinosite apie daugybę nuoširdžių tikinčiųjų, per daugybę šimtmečių žuvusių už savo tikėjimą. Daugelis miršta ir šiais laikais.
Laris ir Mindė, mano draugai iš koledžo, žino, ką reiškia patirti netektį ir svarstyti, kodėl į jų maldą nebuvo atsakyta. Kaip misionieriai, jie paskyrė savo gyvenimą tarnystei. Bet gyvenimas užjūry nebuvo jiems lengvas. Prieš kelerius metus nuo maliarijos mirė jų keturmetis sūnus. Jie meldėsi, jie verkė, bet vis dėlto negalėjo nieko padaryti. Neseniai Lario tėtis, misijos pilotas, daug metų tarnavęs Bažnyčiai, žuvo tragiškoje lėktuvo avarijoje. Esu tikra, kad Lario tėtis tą rytą kaip ir kasdien meldėsi, prašydamas apsaugos. Vis dėlto, dėl mums nežinomos priežasties Dievas leido jam žūti kartu su kitais trimis keleiviais. Dėkui Dievui, kad nepaisant šių nepaaiškinamų netekčių, jauna pora toliau eina pasirinktu keliu.
Melody Mason
