III dalis
Kartą girdėjau pasakojimą apie moterį, kuri kentėjo dėl neatsakytos maldos. Vieną naktį ji sapne pamatė tris moteris, klūpančias maldoje. Joms klūpant, prie jų priartėjo Kristus. Priėjęs prie pirmosios, Jis apglėbė ją rankomis ir, su meile bei švelnumu palinkęs virš jos, šnibždėjo jai į ausį drąsinančius žodžius. Ji atsakydama nusišypsojo. Priėjęs prie antros moters, Jis švelniai uždėjo ranką ant jos nulenktos galvos, padrąsinamai žvelgdamas į ją. Tačiau nebuvo ištartas nė vienas meilus žodis. Pro trečią besimeldžiančią moterį Jis, regis, praėjo netaręs nė žodžio ir nė nepažvelgęs.
Sapne moteris pagalvojo: „Kaip Jis myli pirmąją moterį! Antrajai jis pritarė, bet tokios pat meilės neparodė, o trečia moteris tikriausiai labai Jį nuvylė arba užgavo, nes Jis net nestabtelėjo su ja pasikalbėti ir nė nepalietė jos. Įdomu, kodėl Jis taip nepatenkintas ja?“
Jai vis dar sapnuojant, prie jos priėjo Viešpats ir tarė: „Ak, moterie, kaip neteisingai supratai Mano veiksmus! Paaiškinsiu tau, kodėl taip elgiausi. Pirmajai klūpančiai moteriai reikia Mano meilės ir švelnumo įrodymų, kad neišklystų iš siaurojo kelio. Be jų ji sukluptų! Antra moteris turi stipresnį tikėjimą ir meilę, Aš pasitikiu ja ir žinau, kad ji pasitikės Manimi, kad ir kas nutiktų. Trečia moteris, kurios Aš, regis, nė nepastebėjau, turi patį tikriausią tikėjimą ir meilę, ją Aš ugdau greitu ir radikaliu būdu aukščiausiai ir švenčiausiai tarnystei.
Matai, – toliau kalbėjo Jis, – ji pažįsta Mane taip artimai ir taip besąlygiškai Manimi pasitiki, kad jai nereikia Mano pritariančių žodžių, žvilgsnio ar išorinio ženklo. Ji nenuliūs ir nepraras drąsos jokiomis aplinkybėmis, kurias Aš jai ruošiu, ar dėl neatsakytų maldų, nužymėjusių jos kelią; ji pasitiki Manimi, net jei protas, jausmai ir visi jautresni pojūčiai tam prieštarautų, nes ji žino, kad Aš dirbu su ja amžinybei, ir tai, ką Aš darau ir ko ji dabar negali paaiškinti, ji supras ateityje.“
Viešpats toliau kalbėjo: „Mano meilė tyli, nes Aš myliu taip, kaip negali išreikšti jokie žodžiai ar suprasti jokia žmogiška širdis. Pasitikėk Manimi, Mano vaike, Aš tavęs neapleidau ir neužmiršau, bet ruošiu šią moterį ir tave dar didesnėms palaimoms.“
Ar šiandien jaučiatės Viešpaties apleisti ir užmiršti? Žinokite, kad taip nėra. Net jei nejaučiate Jo Artumo, būkite ramūs, nes Jis tikrai šalia, mat Biblija mums sako, kad Jis niekada mūsų nepames ir neapleis (Hebrajams 13, 5). „Karštai melsdamiesi mes susijungiame su Beribiu Protu. Kartais galime nepastebėti Atpirkėjo, palinkusio virš mūsų su meile ir užuojauta. Bet yra būtent taip. Mes galime nejausti Jo prisilietimo, bet Jo gailestinga ranka yra virš mūsų.“
Dabar gali būti sunku tai suvokti, bet mums pasakyta: „Būsimajame gyvenime tos paslaptys, kurios piktino mus ir stūmė į neviltį, taps aiškios. Pamatysime, kad mūsų, regis, neatsakytos maldos ir žlugusios viltys buvo mums didžiausia palaima.“
Melody Mason
