IV dalis
Sandoros Skrynia. Galiausiai religinės jėgos, prisidengusios religine dingstimi, ne tik puolė tuos, kurie laikėsi Dievo Įstatymo Tamsiaisiais amžiais, bet ir iš tikrųjų pakeitė Dievo Įstatymą, kurį Jis savo pirštu užrašė ant akmens plokščių. Dievo garbinimo apeigose atsirado stabų ir atvaizdų, o svarbiausia – buvo pakeistas ketvirtas įsakymas – vietoj šabo (sabatos) dienos švęsti sekmadienį. (Vėlgi, Dievo Įstatymo ir Biblijos pakeitimas žmogaus sukurtomis bažnytinėmis tradicijomis tiesiogiai prieštarauja Šventajam Raštui: žr. Mato 5, 18–19.)
Elena Vait perspėja: „Šėtonas nuolat stengiasi nukreipti žmonių dėmesį nuo Dievo į žmogų. Jis skatina žmones žvelgti į vyskupus, pastorius, teologijos profesorius kaip į savo orientyrus, o ne tyrinėti Šventąjį Raštą, iš kurio sužinotų savo pareigas. Tada, užvaldęs vadovų mąstymą, jis gali veikti pagal savo valią daugybę žmonių.“
Dabar daugelis religinių vadovų stengiasi suvienyti visas religines denominacijas. Jie cituoja Jėzaus maldos prašymą: „Tegul visi bus viena! Kaip Tu, Tėve, Manyje ir Aš Tavyje.“ (Jono 17, 21) Tiesa, kad mes, kaip tikintys Kristumi, turime būti viena! Deja, daugelis krikščionių neatkreipia dėmesio į Jono 17, 19, kur Jėzus išreiškia norą, „kad ir jie būtų pašventinti tiesa“. Biblija nesako, kad esame pašventinami vienybe ar susivieniję su kitomis religinėmis grupėmis. Ji sako, kad mes pašventinami ir tampame viena per tiesą, tiesą, kurią randame Dievo Žodyje (Jono 17, 17).
Taigi, kaip Biblija tikintys krikščionys protestantai gali susitaikyti ir tapti viena tiesoje su tais, kurie šimtus metų siekė pakeisti Dievo tiesą? Dievas kviečia mus išeiti iš dvasinio Babilono, iš dvasinės sumaišties ir kompromisų, o ne sugrįžti į jį (žr. Apreiškimo 14, 6–12). Aišku, kad Apreiškimo 13, 3 pranašystė šiandien pildosi mūsų akyse. Nemiegokime, kaip miega kiti. Budėkime ir būkime blaivūs; melskimės!
Stebint tai, kas šiandien vyksta pasaulyje aplink mus, darosi akivaizdu, kad gyvename reikšmingais laikais! Tačiau, nors daug kas gali atrodyti painu, gali pūsti skirtingi doktrinų vėjai ir vėl nuščiūti (2 Timotiejui 4, 3), išlikime susitelkę į Kristų, nes turint Jo Žodį prieš save mūsų nenuneš jokie vėjai (Efeziečiams 4, 14; 2 Timotiejui 3, 16). Galime išlikti stiprūs tiesoje, nesvarbu, kokios audros siautėtų! Pasak Holiso Skarborou (Hollis Scarborough), „kiekviename šimtmetyje Dievas visada turėjo tautą – ištikimą, pakviestą ir išsirinktą, – Jis ir šiandien turi ypatingą tautą“.
Ar mes būsime Jo tautos dalis? Ar būsime dalis Jo paskutinio likučio, kaip parašyta Apreiškimo 12, 17? Norėdami sužinoti, kur esate šioje kovoje dėl šventyklos, taip pat daugiau sužinoti apie krikščionybės istoriją nuo pirmosios kovos danguje iki šių laikų, dar kartą perskaitykite Elenos Vait knygą „Didžioji kova“. Ši knyga mane nepaprastai įkvėpė, nes ji parodo, kur mes esame paskutiniame žemės mūšyje tarp tiesos ir paklydimo. Privalome savęs paklausti: „Ar aš stoviu teisingoje didžiosios kovos pusėje?“
Dievas kiekvieną mūsų kviečia giliau tyrinėti Jo Žodį. Jis kviečia mus į gilesnį patyrimą. Visų svarbiausia, Jis kviečia mus sekti šventyklos keliu iki pat Jo sosto. Tačiau Jis nieko neverčia jėga! Mes patys turime apsispręsti sekti Juo!
Melody Mason
