I dalis
Tačiau Nadabas ir Abihuvas mirė, atnašaudami nešventą ugnį Viešpaties akivaizdoje. (Skaičių 26, 61)
Važiuodama pro nedidelį miestelį Òzarkų kalnuose (JAV), pastebėjau plakatą didelėmis raidėmis: „Atgimimas vyksta dabar!“ Pajutusi norą tai patikrinti, išsukau iš kelio į bažnyčios automobilių aikštelę ir prisijungiau prie grupelės žmonių, einančių į bažnyčią.
Turėjau suprasti, vos įžengusi pro duris, kad tai nebus įprastos atgimimo pamaldos – jei tokios pamaldos apskritai gali būti įprastos. Skambėjo labai garsi muzika, ir aš beveik norėjau užsidengti ausis, kai choro vadovas drąsino minią giedodamas, tiksliau, šaukdamas į mikrofoną.
Rodos, nelabai patenkintas šlovinimo giesmėmis pastorius įžengė į sakyklą ir sušuko žmonėms, kad jeigu jie nuoširdžiai tiki galinguoju Dievu, tai turi ir parodyti tai, eidami dėl Jo iš proto. Taigi visi pradėjo mojuoti rankomis ir šokti giedodami, kai kurie netgi šokinėjo aukštyn žemyn ir nuo scenos.
Triukšmas salėje buvo toks garsus, kad buvo sunku suprasti giesmės žodžius. Vis dėlto man pavyko išgirsti vieną iškalbingą eilutę: „Dangus yra tikras, mirtis yra melas, dangus yra tikras, mirtis yra melas.“ Man tai pasirodė labai girdėta – panašiai žaltys sakė Ievai prieš maždaug šešis tūkstančius metų (Pradžios 3, 4). Vos atsispyriau norui atsistoti ir išeiti, bet pasiryžau pabūti ilgiau ir pasižiūrėti, kas bus toliau.
Netrukus pamokslininkas, „keliaujantis tikėjimo atgaivintojas“, pradėjo labai įtikinamą, ilgoką prašymą aukoti jo keliaujančiai tarnystei paremti. Baigęs jis toliau skelbė – tiksliau, šaukė apie tai, kad mums reikia daug artimesnio vaikščiojimo su Dievu. Šis vaikščiojimas, aiškino jis, pasireikš nauju antgamtiniu patyrimu. Pradėjau greitai užsirašinėti jo kalbą.
„Dabar pasaulis kreivai žiūri į mus dėl mūsų skiriamo didelio dėmesio išgyvenimams, – kalbėjo jis. – Bet būtent čia Dievas susitinka su mumis!“
Melody Mason
