nDPD – Adventistų organizuojamas projektas, kuris vadinasi nuo durų prie durų. Šiame projekte bendruomenės nariai, arba tie, kurie nori paskelbti gerąją naujieną, dovanoja laikraštį vilties šaltinis ir adventistų leidžiama literatūrą. Renginy buvo išdalinta apie 500 laikraščių su viltim, kad žmonės skaitys ir bus paliesti tos gražios dieviškos tiesos arba vilties, kad Jėzus numirė dėl kiekvieno, kad kas juo tikėtų, būtų išgelbėtas.
Turiu pradėti savo patirtį nuo Dievo vedimo autobusų stoty. Laukiau autobuso į Kėdainius, kuris turėjo išvykti 7:15 ryto nuo Kauno, bet buvo pranešta, kad autobusas sugedo ir buvo atšauktas reisas. Nežinojau, ką daryti, bet labai ramiai priėmiau situaciją, nes jaučiau, kad Dievas padovanojo ramybę. Kodėl buvau ramus – nežinau, bet tik vėliau sužinojau, kaip tikiu, kad yra parašyta: ,, Jėzus jam atsakė: „Tu dabar nesupranti, ką aš darau, bet vėliau suprasi“.“ Jono 13,7. Pasitaręs su Vaidu, paprasčiausiai nusipirkau kitą bilietą, kuris išvyko 8:00 ryto, bet, pasikartosiu, laukimas buvo vertas kol klausiausi krikščioniškų giesmių. Bet tai nebuvo esmė, kodėl Dievas norėjo, kad važiuočiau su kitu reisu, o todėl, kad įlipus į kitą autobusą, prie manęs priėjo žmogus ir paklausė, ,,Gal galėčiau atsisėsti su jumis?“. Ramiai atsakiau ,,Žinoma“. Man norėjosi jo paklausti, kuom dirba šalia manęs sėdintis. O jis atsakė ,,Kunigu“. Tai buvo nuostabus patyrimas ir bendrystė su juo, kuomet buvo galima kalbėtis ne vien teorinėmis, bet ir praktinėmis krikščioniškomis tiesomis. Jaučiau, kad Dievas palaimino visą tą kelionę, kurioje meldžiausi, nes visą laiką bendravome apie Dievą ir įvairias temas apie Jį. Galų gale labai norėjau padovanoti mūsų literatūros. Turėjau su savimi knygas kelias pas Kristų ir Kristaus kalno pamokslą. Tikėjausi, kad su manim keliaujantis žmogus – Mindaugas, priims bent vieną knygą. Labai to norėjau. O jis, pamatęs abi šias knygas, su mielu noru paėmė jas. ,,Šlovė Dievui!‘ pagalvojau. Nuoširdžiai padėkojo kunigas už kelionę ir išėjau iš autobuso pasitikti Vaidą su jaunimu, su kuriais važiavome į Tauragę.
Nuvažiavę į Tauragę, turėjome palaimintas pamaldas, po kurių pasistiprinome laužydami duoną ir bendryste. Nukeliavę pagaliau į Jurbarką, pradėjom evangelizuoti pasikrovę laikraščių ir literatūros. Pasiskirstėme pagrinde po du, nes patogiausia buvo į butus taip ir eiti. Man teko didelė privilegija su Robertu, patyrusiu nuo durų prie durų organizatoriumi. Vieni ėmė mūsų laikraštį – Vilties šaltinį, kiti tiesiog numojo ranką. Tačiau pagrindinis mūsų pokalbio įvedimas buvo tasai, ar žmonės apskritai turi viltį. Vieni sakė, kad taip esam krikščionys, einam į bažnyčią. Ir tuo kartais net pasibaigė, nes žmonės turėjo išankstinį nusistatymą apie mus, kaip Fariziejai apie Jėzų pagal savo mokymą. Kiti sakė, kad svarbiau širdis, o ne evangelija, nesuprasdami, kad širdis yra pasiligojusi, kuriai reikia gelbėtojo. Buvo ir tokių, kurie sakė, kad mūsų organizuojama veikla kelia jiems neapykanta. Bet kiti maloniai priėmė ir teko pabendrauti su viena, kuri labai džiaugiasi mūsų misija. O vienas vyrukas, kuris netgi buvo be marškinėlių, kai atidarė duris, pasakojo, kad jam užtenka melstis ir tiek. Robertas, drąsus Dievo pasiuntinys, jam uždavė klausimą: ,,O kaip su jumis yra dėl ketvirtojo Dievo įsakymo – šabo šventimo“, po kurio įvyko įdomus pokalbis. Galiausiai pateikėme jam laikraštį ir pasiūlėme knygų.
Kitą dieną, pasistiprinę po aptarimų, nuvykome vėl į Jurbarką. Šį kartą teko evangelizuoti su Vaidu, kuris liudijo ir pasakojo žmonėms apie savo praeitį, kurią Dievas apvertė aukštyn kojom. Buvo ir tokių, kurie sakė, kad jau per seni ar duokite tiems, kam reikia to laikraščio. Bet mes su Vaidu kaip tik bandėm parodyti, kad mums visiems reikia atgaivos ir gyvo asmeninio patyrimo, kurį Jėzus siūlo: ,,Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu! Mato 11,28 Toliau vaikščiojom po butus, įteikdami laikraštį ir žmonėms pasakodami apie viltį. Ir vienu momentu buvo netiesioginė mano malda mintyse. ,,Dieve, labai viskas per tą patį, ateini, pasiūlai, ir išeini. Suteik man tokią patirtį, kurioje žinočiau ar aš barstau, ar renku su tavimi, ar aš su tavimi, ar prieš tave“. Ir pasirodo Dievas girdi net tokias maldas. Vienoje laiptinėje Vaidas nuostabiai dalinosi savo liudijimu su žmogumi, kuris jau ketino paimti ne tik laikraštį, bet ir knygą Marijos sūnaus gyvenimą. Tuo metu iš kito buto moteris atidarė duris ir aršiai sušuko: ,,Ko čia kabinate makaronus!“ Mes ramiai sakėm, kad nesibraunam, o norim laikraštį pasiūlyti dovanai. Ji piktinosi mumis toliau, kad praktiškai skambino policijai, nes girdėjosi, kad praneša apie mus. Pasiūliau pasimelsti Vaidui, kada ji buvo uždariusi duris. Ji vėl sakė mums išeiti iš laiptinės. Bet mes norėjom, kad kiekvienas, kuris buvo tos laiptinės bute, išgirstų apie gerąją naujieną. Nuėję jau į kitą laiptinę, mus prie buto durų pasitiko moteris, kuri dosniai priėmė mūsų literatūrą. Teko jau ir man pakalbėti apie tikėjimą, kokią didelę naudą jis teikia žmogui. Buvome nors ir sukrėsti po praeito įvykio, bet po tokio šilto žmogaus priėmimo, supratome, kad nereikia apsistoti ties sunkumais, o turime drąsiai liudyti ir dirbti su tais, kas priima.
Kiti dalinosi, kad viena moteriškė netgi pasikvietė į vidų, pavaišino braškėmis, patyrinėjo Bibliją drauge, sakė, kad Dievas laiku suvedė su ja. Tikrai galima tuo tikėti. Dar vienas įsimintinas mūsų komandos įvykis buvo apie močiutę ir jos anūkę. Močiutė paėmė knygą urvinis žmogus, o jos anūkė – Dievo pažadai vaikams, sakė tikrai skaitys, kiekvieną dieną bent po puslapį. labai buvo dėkingos ir šiltai priėmė mūsų dovanas.
Iš tikrųjų, ačiū Dievui už tokią puikią patirtį, kuri buvo žmogiškai nenuspėjama, nes pasisėmiau ne tik gerų emocijų, bet ir akimirkų, kuriose tenka prasmingai susimąstyt, koks aš krikščionis ir kaip mano gyvenimas liudija apie Jėzų. Ar mes esame pasiruošę priimti atsakymą iš Dievo, melskimės ir bendraukime su Kūrėju, kad parodytų, kuriuo keliu einame, ir tegul Kristus mus kasdien veda arčiau kryžiaus, kuris yra didžiausias Dievo meilės simbolis.
