Trečioji dalis. Pirmoji dalis čia. Antroji dalis čia.
1. Pagrindo reikšmė. Savo dievišką mokslą Jėzus Savo klausytojams perteikė jiems suprantamais, paprastais pavyzdžiais. Tai vadinama palyginimais. Tokių palyginimų galime rasti kiekviena Jėzaus kalbėta tema. Vieną tokį palyginimą Jėzus pasakė apie tikėjimo pagrindo reikšmę. Tai Jis parodė praktišku namo statymo pavyzdžiu. Kiekvienas Jėzaus klausytojas nesunkiai suprato, kad tikėjimo negalima grįsti nepatikimais pagrindais. Tam reikalingi tvirti pagrindai, kuriuos tikėjimo Autorius galėtų patvirtinti ir išpildyti Juo pasitikintiems žmonėms. „Kas klauso šitų Mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį namą ant uolos. Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą. Tačiau jis nesugriuvo, nes buvo pastatytas ant uolos. Kas klauso šitų Mano žodžių ir jų nevykdo, panašus į paiką žmogų, pasistačiusį namą ant smėlio. Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą, ir jis sugriuvo, o jo griuvimas buvo smarkus“. (Mt 7, 24–27)
2. Tikėjimo apibrėžimas. Gyvenime mes susiduriame su gausia informacija, kurią patikrinti ne visada galime. Patys sprendžiame – tikėti ja ar ne. Dažniausia ta informacija mums įtakos nedaro. Tikėjimo dalykuose mes beveik nieko negalime patikrinti. Mūsų krikščioniškas tikėjimas statomas ant mūsų susidarytos nuomonės apie Dievo Žodį. Jei tikime juo ir jo Autoriumi, mes taip ir vadinamės – tikintieji. Tokiu atveju mūsų gyvenimas derinamas prie sužinotos informacijos. Ir tai daro įtaką ne tik mūsų dabartiniam gyvenimui, bet, kas dar svarbiau, amžinajam mūsų likimui. Apaštalas Paulius pateikia krikščioniško tikėjimo apibrėžimą. „Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome“. (Hbr 11, 1) Apaštalas teigia, kad mums nereikia siekti viską patikrinti, ką sako Biblija. Jeigu mes tikime ir pasitikime Dievu, Biblijos Autoriumi, tada mes pasitikėsime ir Jo Knyga.
3. Įvairūs tikėjimo pagrindai. Šiandieniname pasaulyje žmonės pasirinko pačius įvairiausius tikėjimui pagrindus. Vos prieš porą šimtmečių mokslas pradėjo atskleisti vieną po kitos mūsų gyvenimo ir aplinkos paslapčių. Mokslas žengia tik nedrąsius pirmuosius pažinimo žingsnius, bet su kiekvienu nauju atradimu teigia, kad jau viską žino tuo klausimu. Tiems, kurie skuba priimti kiekvieną informaciją kaip užbaigtą tiesą, netrukus tenka skaudžiai nusivilti, nes tas pats mokslas ima ir paneigia anksčiau paskelbtą žinią. Ir vis dėlto šiuo metu yra daugybė žmonių, kurie pasitiki mokslo žiniomis, net Dievo klausimu. Deja, mokslas kol kas šiuo klausimu ne daug ką gali pasakyti. Mokslas „apčiuopia“ tik matomus dalykus. Dievo nesurasime jokiais mikroskopais ar teleskopais.
Kai kam tikėjimo pagrindas yra ankstesnių kartų susikurtas Dievo suvokimas. Jie nesistengia patys surasti Dievą Jo šventame Žodyje, bet pasitenkina tėvų ar protėvių žiniomis ir tikėjimu. Toks tikėjimo pagrindas yra labai malonus. Išlaikomas ryšys tarp kartų, tradicijos, papročiai. Gal būt kažkada, kada žmonės neturėjo galimybės patys skaityti ir tyrinėti Bibliją, tai galėjo būti pateisinama. Tačiau dabar, kada Dievas leidžia mums laisvai skaityti Jo Žodį ir iš jo pažinti Dievą, neturėtume pasitenkinti ribotomis praeitų kartų žiniomis. Apaštalas Petras teigia: „Juk jūs žinote, kad esate atpirkti nuo niekingos iš protėvių paveldėtos elgsenos,.. bet brangiuoju krauju Kristaus, to avinėlio be kliaudos ir dėmės“. (1Pt 1, 18–19)
Dar vienas tikėjimo pagrindas – kitų žmonių žinios apie Dievą. Taip lengviau, bet ar būtina remtis kitų žiniomis – jos gali būti ribotos arba netyri jų tikslai. „Taip kalba Viešpats: ‚Prakeiktas žmogus, kuris pasitiki žmonėmis ir ieško stiprybės trapiame žmoguje, kai jo širdis nusigręžia nuo Viešpaties“. (Jer 17, 5)
Atrodo pagirtina, kada žmonės pasitiki dvasinius (teologinius) mokslus išėjusiais žmonėmis. Deja, ir čia istorija mus nuvilia. Tiek senovės amžiais, tiek mūsų dienomis matome, kad vien mokslų neužtenka pažinti Dievą. „Juk kunigo lūpos turi saugoti pažinimą, o žmonės turi ieškoti mokymo iš jo lūpų, nes jis – Galybių Viešpaties pasiuntinys. Bet jūs nuklydote nuo to kelio, daugelį suvedžiojote savo mokymu, sulaužėte Levio Sandorą, – sako Galybių Viešpats. – Todėl Aš Savo ruožtu paniekinsiu ir pažeminsiu jus visos tautos akyse dėl to, kad nesilaikėte Mano kelių ir buvote šališki mokydami“. (Mal 2, 7–8) „Kaip galite sakyti: ‚Mes išmintingi! Mes turime Viešpaties Įstatymą‘? Juk iš tikrųjų melaginga žinovo plunksna jie pavertė jį (Įstatymą) melu! Išminčiai sugėdinti, apstulbinti, įkliuvę į spąstus. Štai jie atmetė Viešpaties žodį; iš kur gi jų išmintis“? (Jer 8, 8–9)
Tikėjimas nematomais dalykais. Kartais žmonės taip nusivilia visais, kad niekuo nebetiki. Jie nuoširdžiai sako „kol nepamatysiu – netikėsiu“. Tačiau Jėzus linki mums pasitikėti Juo, kada nebetikime niekuo. Jėzus sako, kad, duodamas mums Savo Žodį, Jis tikisi, kad mes juo taip pat pasitikėsime, kaip ir Juo pačiu. Štai kaip skaitome apie Jėzaus pasirodymą Savo pasekėjams po Jo prisikėlimo. Kai Jėzus jiems pasirodė, vieno jų, Tomo, nebuvo su jais. Kai vėliau šiam buvo pranešta, jog jie matė prisikėlusį Jėzų, pastarasis negalėjo patikėti. Jis pareiškė: „Jeigu aš nepamatysiu Jo rankose vinių žaizdų ir neįbesiu piršto į vinių žaizdą, ir jeigu neįkišiu rankos į Jo šoną, netikėsiu“. (Jn 20, 25) Po kelių dienų Jėzus vėl pasirodė mokiniams ir pasiūlė Tomui įsitikinti pagal jo paties nusistatytus reikalavimus. Tomo abejonės bemat išsisklaidė. Tačiau Jėzus matymo pagrindu susikurto tikėjimo nepagyrė. Štai Jo žodžiai: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“ (29 eilutė) Skaitydami Raštą, mes turime jį priimti be abejojimų. Dievas nenumatė galimybės visiems gauti visus regimus pagrindus, kad susikurtume tikėjimą. Tam Jis paliko Šventąjį Raštą, ir to mums turi užtekti, nes Raštas turi Dievo autoritetą.
Net mus supančioje, deja, nuodėmės labai paveiktoje, gamtoje mes galime įžvelgti pakankamai Dievą įrodančių požymių. Gamta, Visatos platybės, galiausiai, pats žmogus… Kas ta „gamta“, kuri taip mokslo giriama už tuos didžiulius nuopelnus? Gamtą mes žinome tik kaip jau esančiame pasaulyje vykstančius reiškinius. Bet patys reiškiniai nieko negalėjo nuveikti ten, kur dar nieko nebuvo, nes ir jų pačių nebuvo. Tam buvo reikalinga pradinė priežastis – galingas ir išmintingas Kūrėjas. „Juk tai, kas gali būti žinoma apie Dievą, jiems aišku, nes Dievas jiems tai atskleidė. Jo neregimosiso ypatybės – Jo amžinoji galybė ir dievystė – nuo pat pasaulio sukūrimo įžvelgiamos protu iš Jo kūrinių, taigi jie nepateisinami“. (Rom 1, 20)
Taigi, bent kiek įsigilinus į esminius Bibliją patvirtinančius liudijimus, tenka pripažinti, kad Dievas ir Jo Žodis yra patikimas ir pakankamas mūsų krikščioniško tikėjimo pagrindas. Ilgas jo surašymo laikas, daug skirtingų rašytojų, ilgas iki mūsų dienų užsitesęs išbandymų laikas, daug perrašinėjimų ir vertimų nepakenkė jo tikrumui ir patikimumui. Dievas pradžioje Savo žinią patikėjo konservatyviai žydų tautai, kurie perrašinėdami išsaugojo net menkiausias detales. „Koks tada pranašumas būti žydu?.. Pirmiausia tas, kad jiems buvo patikėti Dievo žodžiai“. (Rom 3, 1–2)
Ir tai ne viskas. Nors pasaulinė literatūra negailestingai sensta, Biblija išlaikė laiko išbandymą ir mus pasiekė tokia, kokią ją davė Dievas.
Biblijoje randame daugybę pranašysčių, kurių didžioji dalis jau išsipildžiusi. Tai galima patikrinti istoriniais šaltiniais. Likę tik nedaug pranašysčių, kurios dar neišsipildė, bet ar verta abejoti jų tikrumu, jei kitos, ir jų daug kartų daugiau, sėkmingai išsipildžiusios?
Kai viduramžiais žmones, atskleidusius gravitacijos dėsnius, degino ant laužo, kaltinti reikia ne Bibliją, o žmonių tamsuoliškumą. Dar Jobo laikais, o tai labai gilioje senovėje, tuometiniais žmonių vartojamais terminais buvo atskleistas gravitacijos dėsnis. „Dievas išskleidžia šiaurinį skliautą virš tuštumos, pakabina žemę ant nieko“. (Job 26, 7)
Patys didžiausi meno šedevrai sukurti Biblijos tematika.
Ir dar. Nė viena knyga nesutiko tiek neapykantos, kiek Biblija. Ją mėgino sunaikinti ateistinė Prancūzija. Ypač Volteras. Ilgus amžius prieš ją kovojo ir naikino popiežija. Dar visai neseniai didžiulį pyktį jai rodė komunistinė santvarka.
Ar Biblija buvo sunaikinta? Ar nekyla klausimas: Kas ją saugojo ir saugo? Atsakymas aiškus: Tas, kuris yra jos Autorius. Ir šiandieną Jis kviečia kiekvieną žmogų skaityti Jo Knygą ir iš jos pažinti Jį taip, kad galėtume Juo pasitikėti ir Jam paklusti.
Noriu pacituoti lenkų rašytojo, mokslininko archeologo, ateisto Zenono Kosidovskio pasakytas mintis apie Bibliją jo knygoje „Biblijos sakmės“, 9 puslapyje (1966 m.): „Po visų šių atradimų į Bibliją pradėjome žiūrėti kitokiomis akimis ir nustebę pamatėme, kad ji yra vienas didžiausių pasaulinės literatūros šedevrų, nepaprastai realistiškas kūrinys, kuriame pulsuoja ir verda tikras gyvenimas. Tiesiog sunku patikėti, kad tasai toks reljefiškas, judrus ir spalvingas pasakojimų kaleidoskopas, o taip pat tie sakytum gyvi žmonės galėjo atsirasti tokioje tolimoje praeityje ir pasiekti mūsų laikus“.
Toliau, kitose temose, mes pažvelgsime į kitus klausimus, kuriuos atskleidžia ši nuostabi Dievo Knyga. Linkiu jums nuoširdaus tyrinėjimo ir Dievo artumo.
