Kas yra Dievas? Iš kur Jis atsirado? Kaip Jis atrodo? Ar apskritai Jis egzistuoja? Ir taip toliau…
Šitie klausimai paliečia kiekvieną žmogų. Ką mes žinome apie Dievą iš prigimties? Ką mokslas gali pasakyti apie Dievą? Nieko! Bet kad yra kažkas aukštesnio, kas tvarko Visatą, tai suvokia daugelis. Kur gauti žinių apie Dievą? O gal mums ir nereikia nieko apie Jį žinoti? Bet jei Dievas veikia mūsų gyvenimą, o mes Jo nepažįstame, kaip galėtume užmegzti ir palaikyti tinkamus santykius su Juo?
Neturėdami konkrečių žinių apie Dievą ir tik nujausdami Jo egzistavimą ir dalyvavimą žmonių gyvenime, žmonės ėmė kurti patys Dievo įvaizdį. Patirdami tiek daug blogio, žmonės ir dievus sukūrė žiaurius, rūsčius, reiklius ir labai jau panašius į žmones, tik, deja, į blogiausius žmones.
Neveltui Dovydas pasakė: „Panašūs į juos bus ir tie, kas juos dirba ir kas jais pasitiki“. (Ps 115, 8) Žmonių sukurtos religijos siekia dviejų tikslų: numalšinti savo dievų rūstumą ir bent kiek sušvelninti sunkią žmogaus dalią. Tai mes nesunkiai galime pastebėti daugelyje pasaulio religijų. Net krikščionybė laikui bėgant perėmė tuos principus ir savąjį Dievą ėmė vaizduoti kaip rūstų baudėją, kuris tik ir laukia progos pakankinti žmogų. O kai po mirties tas nelaimėlis bus visiškai atiduotas į tokio Dievo rankas, tai jis visą amžinybę kentės pragaro kančiose. Nenuostabu, kad daugybė žmonių atsisakė bendrauti su tokiu Dievu. Jie mieliau pasirenka rytietišką filosofiją, kuri nieko neįpareigoja ir niekuo negrąsina. Taip ramiau.
Kaip yra iš tikrųjų? Ar krikščionybė išpažįsta tokį Dievą? Ką Dievas pats pasako apie Save? Juk Biblija – tai vienintelis tikras šaltinis, kuris apibūdina Dievą – Kūrėją ir Valdovą. Kaip jau kalbėjome praeitoje temoje, Biblija yra paties Dievo, Jo Šventosios Dvasios įkvėpta knyga. Tai Jis pats siuntė Savo pasirinktiems asmenims žinią, o šie tik ją surašė.
Taigi Šventajame Rašte, Biblijoje, mes galime rasti ne visą norimą informaciją apie Dievą. Čia mes lyg kad kelyje susitinkame su Dievu ir patiriame Jį. Nedaug rasime konkrečių Dievo apibūdinimų. Dažniausia mes tiesiog pamatome Jo veikimą.
Tad pažvelkime į Jo Žodį ir pamąstykime apie tas mintis, kurias tenai rasime.
I. Dievas – bendrąja prasme
Kalbant apie Dievą, Biblijoje randame keistoką matematiką. Dievas lyg ir vienas, lyg ir ne vienas. Gal net trys? Kiek gi iš tikrųjų jų yra?
Skaičiuojant Dievą, dažnai pasinaudojama Pakartoto Įstatymo knygos šešto skyriaus ketvirta eilute: „Klausykis, Izraeli! Viešpats yra mūsų Dievas, vien tik Viešpats“. Kiti vertėjai šį tekstą išvertė „Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Dievas!“ Šios minties laikosi dauguma krikščionių ir Biblijos vertėjų. Tačiau yra ir kitaip verčiančių. Jie labiau pabrėžia ne skaičių, o Dievo ypatybę. Pasak jų, Dievas yra vieningas. Apaštalas Paulius Pirmame laiške Timotiejui (1, 17; 6, 15–16) Dievą apibūdina kaip vienintelį, vienatinį.
Tačiau iš daugybės kitų tekstų susidaro vaizdas, kad Dievybė susideda ne iš vieno asmens. Mes netrukus pažvelgsime į tuos įdomius tekstus, kurie leis mums susidaryti kiek platesnį vaizdą apie Dievą. Jų dėka mes pastebime Dievą, kuris yra trijuose atskiruose, savarankiškuose asmenyse. Vėlesniais laikais buvo net sukurtas terminas – Trejybė. Jie visi trys sudaro vieną Dievą. Kodėl tokia keista matematika? Jėzus, antroji Dievybės asmenybė, atskleidžia, kad tarp šitų trijų atskirų, savarankiškų dieviškų asmenybių yra visiška vienybė, arba sutarimas. Nors jie turi teisę veikti atskirai, jie viską sprendžia ir daro kartu, sutartinai, bendrai. Jėzus Savo paskutinėje maldoje meldėsi Savo Tėvui, tai yra pirmajai Dievybės asmenybei: „kad jie (tikintieji) būtų viena, kaip Mes esame viena“ (Jn 17, 22) Jėzus juk nemanė, kad Jį paseks tik vienas žmogus. Jis kalbėjo apie krikščionių vienybę, tokią vienybę, kokia egzistuoja tarp visų trijų dieviškų asmenų. Jis sako „Mes“, o tai jau ne vienas asmuo.
Kiek gi? Pavesdamas Savo sekėjams tęsti Evangelijos skelbimo darbą, Jėzus įpareigojo ne tik dalytis žinia, bet ir krikštu užtvirtinti įtikėjusių žmonių apsisprendimą tapti Jėzaus sekėjais. Šiuo atveju Jėzus liepė krikštyti žmones „vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“. (Mt 28, 19) Taigi visi trys. Krikštu įtikėjęs žmogus sudaro Sandorą ne su žmonėmis, angelais ar dar kažkuo. Jis šią Sandorą sudaro su pačiu Dievu, su visa Jų šventa Kolegija. Štai čia ir parodomas tikrasis Jų skaičius. Nė daugiau, nė mažiau. Trys. Pirmas, o tai Jėzus ne kartą pabrėžė, yra Dievas Tėvas. Jėzus Save pavadina Sūnumi ir pastato į antrą vietą, o Šventoji Dvasia užbaigia šį derinį. Jie visi vieningi, sutariantys ir sudaro vieną Dievą.
Dabar galime pažvelgti ir gal būt jau lengviau suvokti Jų bendrą veiklą visuose Jų sumanymuose. Imkime pačią pradžią. Taigi Pradžios knygos pirmose eilutėse randame tvirtinimą, kad visko pradžia yra Dievas. (Turbūt dar nespėjome užmiršti, kad Dievas yra trys asmenys) „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę. O žemė buvo padrika ir dyka, tamsa gaubė bedugnę, ir dvasia iš Dievo (kiti vertėjai verčia „Dievo Dvasia“) dvelkė (kiti vertėjai: „gaubė žemę“) viršum vandenų“. „Tuomet Dievas tarė (kam?): ‚Padarykime žmogų pagal Mūsų paveikslą ir panašumą‘“. (Pr 1, 1–2. 26) Aiškiai matome, kad Dievas, be abejo, Dievas Tėvas, kalbasi, tariasi su kažkuo, siūlydamas sukurti būtybę, kuri būtų panaši į Juos. Kai įvyko didžioji tragedija, kai šėtonui pavyko apgauti Adomą ir Ievą, kai žmonija pažino „gera ir pikta“, kai tas pažinimas atnešė kančias, ligas, nelaimes, neteisybę ir mirtį, Dievas ištarė tokius žodžius: „Žmogus tapo kaip vienas iš Mūsų, žinantis gera ir pikta“. (Pr 3, 22) Vėl daugiskaita.
Dieviškos Trejybės bendravimas atsiskleidžia ne tik pasaulio sukūrime. Tai matoma ir puolusios žmonijos atpirkime. Apaštalas Petras pareiškia: „Išankstiniu Dievo Tėvo numatymu, Dvasios pašventinimu, kad būtų klusnūs ir pašlakstyti Jėzaus Kristaus krauju“. (1Pt 1, 2)
Tą patį pastebime ir tolimesniame Jėzaus įsteigtos Bažnyčios gyvenime. Visi trys vieningai domisi atpirktųjų išgyvenimais. „Jėzaus Kristaus malonė, Dievo meilė ir Šventosios Dvasios bendrystė tebūna su jumis visais!“ (2Kor 13, 13)
Sutvirtinimui mūsų supratimo apie Dievo, Dieviškos Trejybės, bendrystę, pažvelkime dar į kelis Biblijos tekstus. Kai Pilypas paprašė Jėzaus parodyti Tėvą, Jėzus taip paaiškino esmę: „Kas yra matęs Mane, yra matęs Tėvą!“ (Jn 14, 9) Taip pat ir mūsų jau skaitytas tekstas iš Jono evangelijos 17, 22: „kad jie (tikintieji) būtų viena, kaip Mes esame viena“.
Dabar jau laikas pasidomėti, koks yra Dievas. Žinoma, ne Jo pavidalą, Jis pats pasakė, kad žmogų sukuria pagal Savo panašumą. Mums įdomu Jo charakteris. Ir čia vėl matau reikalą priminti, kad kalbama ne apie kurį vieną iš Jų, o apie Dievą – visą Jų Kolegiją. Taip vadinamas mylimiausias Jėzaus mokinys Jonas šitaip apibūdina Dievą: „Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė“. (1Jn 4, 8.16) Tai lakoniškas, bet viską pasakantis žodis. Ne taip, kaip savo dievus vaizduoja tautos, net ne taip, kaip viduramžiais Dievą vaizdavo tradicinė krikščionybė, o taip, kaip jį patyrė Jėzaus pasekėjas Jonas. O prieš daugelį šimtmečių Dievas Save apibūdino Mozei, kurį Jis paskyrė būti Izraelio tautos vadu: „Viešpats, Viešpats, esu gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, gausus gerumo ir ištikimybės, lydintis gerumu lig tūkstantosios kartos, atleidžiantis kaltę, nusižengimą ir nuodėmę“. (Iš 34, 6–7)
Dar kai kurios Dievo savybės. Jas iškelia apaštalas Paulius: nemirtingas, neregimas. (1Tim 1, 17). Ten pat Paulius pareiškia, kad pažindamas tokį Dievą, kuris jį sukūrė, atpirko iš nuodėmės, rūpinasi ir globoja, be to, žada amžiną gyvenimą atnaujintame pasaulyje, žmogus privalo tinkamai gerbti ir Jam paklusti, nes tik Kūrėjas žino, kas žmogui geriau. Šitie žmogaus santykiai su Dievu vadinami garbinimu, arba šlovinimu. Bet apie tai kitose temose. Trumpai tik tiek paminėsiu, kad žmogus negali pats pasirinkti Dievo garbinimo būdo ir metodų. Net tarpininko žmogus negali pats pasirinkti. Apaštalas Paulius sako, kad Dievas garbinamas gali būti tik per Jėzų: „Dievas Jį išaukštino ir padovanojo Jam vardą, kilniausią iš visų vardų, kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų: ‚Jėzus Kristus yra Viešpats!‘“ (Fil 2, 9–11)
