II dalis
Net ir šiandien, žmogiškai svarstant, atrodo visai nesuprantama, kam reikia vėl tapti vaiku. Pagal loginę progresiją mūsų mąstymas turi tobulėti, mes turime tapti sumanesni, įgyti daugiau žinių, būti labiau ištyrinėję Šventąjį Raštą, brandesni, jau nevaikiški. Tai ką gi turėjo omenyje Kristus? Skaitykite toliau: „Taigi kas pasidarys mažas, kaip šis vaikelis, tas bus didžiausias Dangaus karalystėje.“ (Mato 18, 4)
Ak, taip! Nuolankumas! Visi žinome apie tai. Daugelis mūsų didžiuojasi savo kuklumu. Kai žmonės, kalbėdami apie mus, sako: „Jis toks kuklus žmogus!“, mes širdyje džiūgaujame. Kai kas nors paklausia, kaip mums pavyko ką nors pasiekti, kukliai atsakome: „Tai ne aš, o Jis padarė! Aš nenusipelnau pagyrų.“ Vis dėlto mūsų širdys per dažnai šnibžda: „Taip, bet tu labai daug dirbai prie šio projekto. Dievas be tavęs nebūtų to padaręs!“ Tikras nuolankumas, neturintis savy jokio pasididžiavimo, yra reta dovana, kurią gali suteikti tik Dievas. Būtent tokio nuolankumo, kai visą dėmesį atiduodame Kristui, mums labiausiai reikia.
Vienas krikščionis įžvalgiai pasakė: „Krikščioniškas gyvenimas gali būti paaiškintas tik per Jėzų Kristų, o jei tavo gyvenimą vis dar galima papasakoti per tavo prizmę – tavo asmenybę, valios jėgą, tavo dovanas ir talentus, pinigus, drąsą, išsimokslinimą, tavo atsidavimą, pasiaukojimą ir t. t. – vadinasi, gal ir turi krikščionišką gyvenimą, bet dar jo negyveni.“
Melody Mason
