I dalis
1902 metais Septintosios dienos adventistų bažnyčia ėmė sparčiai augti. Daugelyje vietų vyko didžių dalykų. Vis dėlto vieno dalyko trūko. Gavus jį, jis būtų atnešęs ir visas kitas palaimas, ir darbas būtų buvęs užbaigtas. Kalbėdama apie šį trūkumą, Elena Vait liūdnai aprašo matytą regėjimą:
„Vieną dieną rašiau apie darbą, kuris būtų buvęs atliktas paskutinėje Generalinėje Konferencijoje, jei Bažnyčios vyresnieji būtų sekę Dievo valia ir keliu. Tie, kurie gavo didžią šviesą, nevaikščiojo šviesoje. Susirinkimas baigėsi, o persilaužimo nebuvo. Žmonės nenusižemino prieš Viešpatį, kaip turėjo, ir Šventoji Dvasia nebuvo suteikta.
Tiek parašiusi, praradau sąmonę, ir, rodos, tapau liudininke scenos, vykusios Batl Kryke.
Buvome susirinkę Maldos namų salėje. Po maldos buvo sugiedota giesmė, paskui vėl pasimelsta. Į Dievą buvo kreiptasi su pačiais nuolankiausiais prašymais. Susirinkime buvo galima pajusti Šventosios Dvasios buvimą. Kai kurie žmonės net garsiai raudojo.
Atsistojęs vienas žmogus pasakė, kad anksčiau nebuvo vieningas su kai kuriais kitais ir nejautė jiems meilės, bet dabar pamatė save tokį, koks iš tikrųjų yra. Jis iškilmingai pakartojo Laodikėjos bažnyčiai skirtą žinią: ‘Tu juk sakai: ‹Aš esu turtingas ir pralobęs ir nieko nebestokoju.›’“ Būtent taip aš ir jaučiausi, – pasakė jis. – ‘O nežinai, kad esi skurdžius, apgailėtinas, beturtis, aklas ir plikas.’ Dabar matau, kad esu būtent tokios būklės. Mano akys atsivėrė. Mano dvasia buvo užkietėjusi ir neteisinga. Laikiau save teisiu, bet mano širdis sielojasi ir suprantu, kaip man reikia brangaus patarimo To, kuris mane permato kiaurai. Ak, kokie maloningi, gailestingi ir meilūs yra šie žodžiai: ‘Aš tau patariu pirkti iš Manęs ugnyje išgryninto aukso, kad pralobtum, baltus drabužius, kad apsirengtum ir nebūtų matoma tavo nuogumo gėda, ir tepalo akims, kad praregėtum.’ (Apreiškimo 3, 17–18)
Kalbantysis atsigręžė į tuos, kurie meldėsi, ir tarė: ‘Turime kai ką padaryti. Turime išpažinti nuodėmes ir nusižeminti prieš Dievą.’ Sielvartaudamas jis išpažino savo nuodėmes ir, priėjęs prie kai kurių bendruomenės brolių, ištiesė jiems ranką, prašydamas atleidimo. Tie, su kuriais jis kalbėjo, pašoko ant kojų, išpažino savo nuodėmes ir visi apsikabinę verkė. Išpažinties dvasia pasklido po visą suvažiavimą. Tai buvo Sekminių metas. Dievui buvo giedamos šlovinimo giesmės, ir darbas vyko per naktį, beveik iki ryto.
Melody Mason
