I dalis
Po daugybės metų slaptų maldų, Šventosios Dvasios maldavimo, širdies prieš Dievą nužeminimo, nuodėmių ir savanaudiškų malonumų atsisakymo, staiga iš nežinomybės iškilo vienas jaunuolis ir žinia apie jį beveik akimirksniu pasklido po visą Velsą. Jaunuolis buvo vardu Evanas Robertsas, koledžo studentas, 1904 metais pradėjęs Velso atgimimą. Šis atgimimas, prasidėjęs Lachore, buvo didžiausias pasaulinis atgimimas, kokio Bažnyčia nepatyrė per daugiau nei du šimtus metų.
Per pirmąjį Robertso surengtą susirinkimą septyniolika žmonių atidavė savo gyvenimą Kristui, bet netrukus visas Lachoro kaimelis, taip pat žmonės iš aplinkinių kaimų ir miestų susirinkdavo gatvėse aplink koplyčią, kurioje jis kalbėdavo, tikėdamiesi pakliūti vidun. Susirinkimai kartais trukdavo visą naktį, bet net ir paleisti, žmonės nenorėdavo išeiti. Nors programa nebuvo įmantri, žmonės vis tiek rinkdavosi kas vakarą, traukiami galingos Šventosios Dvasios jėgos.
Evanas Robertsas nebuvo įtaigus kalbėtojas. Jo perduodama žinia buvo labai paprasta: pirmiausia turime išpažinti visas savo žinomas nuodėmes Dievui ir susitaikyti bei atsilyginti tiems, kuriems padarėme ką nors bloga! Antra, turime atsisakyti visų abejotinų įpročių! (Nusigręžti nuo nuodėmingų įpročių ir gyvenimo būdo.) Trečia, turime iš karto paklusti Dvasiai! (Negalima atidėlioti ir vilkinti!) Ir ketvirta, turime viešai išpažinti tikėjimą Kristumi! (žr. Mato 10, 32 ir Luko 12, 8) Vien šios paprastos žinios dėka visus apėmė baiminga pagarba Šventajai Dvasiai ir savo nuodėmingumo suvokimas; net ir tuos, kurie buvo atėję kritikuoti ir pasmerkti šių maldos susirinkimų. Dievo darbas, kurį liudijo pasikeitusios žmonių širdys ir gyvenimas, darėsi vis galingesnis. Robertsas ragino savo klausytojus: „Mūsų bažnyčios turi atsikratyti visų blogų jausmų – pagiežos, pavydo, prietarų, nesutarimų. Nusilenkite maldoje tik tada, kai bus atleistos visos užgaulės. Bet jei jaučiate, kad negalite atleisti, nusilenkite dulkėse ir maldaukite atleidimo dvasios. Tada ir gausite ją.“
Melody Mason
