Šių metų rugsėjo 12–14 dienomis vyko seserystės savaitgalis, kurio tema buvo „Savivertė“. Tai
buvo laikas kupinas bendrystės, šilumos ir Dievo artumo.
Turėjome tiek teorinių, tiek praktinių užsiėmimų – nuo paskaitų ir diskusijų iki rankdarbių,
maldos ir atpalaiduojančio laiko pirtyje bei kubile. Renginio metu taip pat vyko ir drabužėlių
mainytuvės. Ši veikla nebuvo vien apie rūbus – ji tapo artumo ir seseriškumo akimirka, kai
galėjome dalintis, džiaugtis ir palaikyti viena kitą, dalintis komplimentais.
Renginyje dalyvavo ir merginų, kurioms tai buvo pirmasis krikščioniškas savaitgalis. Tai nebuvo
tik prasmingai ir turiningai praleistas laikas, bet ir nuostabi proga leidžianti stipriau pajusti Dievo
rūpestį, meilę bei bendruomenės šilumą.
Savaitgalio metu gilinomės iš kur kyla mūsų savivertė. Paskaitų ciklą pradėjome šia mintimi:
„Sukūrei mus, Viešpatie, dėl savęs, ir nerami mūsų širdis, kol nenurims Tavyje.“ Ši citata
primena, kad žmogaus širdis niekada nebus visiškai rami, kol savo vertės ir prasmės neatras
Dieve. Kalbėjome apie tai, kad savivertė dažnai formuojasi iš ankstyvųjų santykių – saugus
prisirišimas vaikystėje augina bazinį vertės jausmą, o kritika, patyčios, lyginimasis ir
perfekcionizmas jį silpnina. Socialiniai tinklai taip pat stiprina spaudimą atitikti tam tikrus
standartus (Twenge, 2017). Tačiau Biblija mums primena, kad tik Dievas mato tikrąją mūsų
vertę:
1. „Žmogus žiūri į išorę, bet Viešpats žiūri į širdį.“ (1 Samuelio 16,7)
2. „Jūs esate brangūs Mano akyse, esate vertingi ir Aš jus myliu.“ (Izaijo 43,4)
3. „Štai kokią meilę Tėvas mums parodė: kad mes vadintumės Dievo vaikais.“ (1 Jono 3,1)
Paskaitose sužinojome ir apie tapatybės iškraipymą, kuris kyla iš puikybės – kai žmogus bando
savo vertę statyti ant savo pasiekimų, žinojimo ar dvasinių dovanų. Tokiu atveju tapatybė tampa
trapi, nes remiasi ne į Kristų, o į save. Remdamiesi tyrimais (Crocker & Wolfe, 2001), kalbėjome
apie tai, kad paaugliai, grindžiantys savivertę išvaizda ar pasiekimais, labiau linkę į nerimą ir
depresiją, nes tokia vertė yra trapi ir priklausoma nuo kitų nuomonės. Savo ruožtu Rogers (1959)
teigė, kad besąlygiškas priėmimas augina pasitikėjimą ir atsparumą, o tai puikiai dera su Dievo
meile – juk tik Jis myli visiškai besąlygiškai.
Taip pat taikėme praktinius būdus auginant savivertę. Viena iš veiklų buvo, kai merginos dalijosi
viena kitai komplimentais, įžvelgdamos ir įvardydamos gražius bruožus, stiprybes bei šviesias
savybes viena kitoje. Pastebėjome, kad ne visoms lengva priimti gerą žodį apie save – kai
kurioms buvo sunku patikėti tuo, kaip jas mato kiti žmonės. Išgirsti gerą žodį apie save ir jį
priimti – tai dar vienas žingsnis į savivertės augimą. Dar viena labai šilta ir jautri veikla buvo
tada, kai prieš save turėjome išdėliotų daugybę lapelių su įvairiais apibūdinimais – tokiais kaip
„sportiška“, „stipri maldoje“, „kūrybinga“ ir t.t. Kiekviena mergina turėjo pasiimti tuos, kurie
labiausiai tinka jai. Tai buvo gražus momentas, kai kiekviena galėjo stabtelėti ir sąmoningai
pripažinti savo stipriąsias puses – tai, ką dažnai pamirštame. Kai lapelių dar buvo likę, kitos
merginos pradėjo juos padavinėti viena kitai. Tą akimirką ypač jautėsi seseriškas ryšys, pagarba
ir Dievo meilė, apjungianti visų širdis.
Savaitgalį baigėme su malda, šiltu atsisveikinimu ir įkvepiančia mintimi:
„Tu esi vienintelė tokia visame pasaulyje. Jei bandysi tapti kažkuo kitu – pasaulis praras tave, o
tai būtų pati didžiausia netektis.“
Viltė Čerkesaitė
