Praėjusį savaitgalį (2026.06.27-28) Liubos ir Gintaro sodyba Vydmantuose virto mažu rojaus kampeliu. Gamta čia, atrodo, visada dirba viršvalandžius – paukščiai gieda kaip profesionalus choras, o medžiai mojuoja šakomis tarsi sveikintųsi su kiekvienu atvykusiu. Ir ne pirmą kartą ši vieta tapo maldos namais po atviru dangumi.
Žmonės čia rinkosi ne kavos. Meldėmės už viską: už savo šeimas, už kaimyną, už valstybę… už save…Oras buvo toks karštas, kad termometras prašėsi atostogų, bet maldos buvo dar karštesnės. Kas jas išmatuos?
Ką veikėm? Viską!
Giedojom, o giesmių buvo tiek, kad ir paukščiai išmoko keletą giesmių.
Meldėmės – už savas reikmes, už kitų džiaugsmus ir rūpesčius, už Lietuvą. Jei maldos turėtų kvapą, sodyba kvepėtų viltimi.
Valgėm taip skaniai, kad net angelas sargas paprašė recepto.
Rytinė mankšta vyko linksmai. Sakom „mankšta“, bet iš tikro tai buvo bandymas įtikinti kūną, kad jis dar jaunas.
Maudynės prūde – kas neįkrito pats, tam „padėjo“ draugai.
• Bendravom iki vėlumos. Dalijomės patirtimis, liudijimais, juoku ir ašarom. Kai kalbi su Dievu ir su žmogumi iš širdies – supranti, kad gyvas bendravimas yra brangesnis už Wi-Fi.
• Dovanojom laikraštį „Vilties šaltinis“ Palangos poilsiautojams. Nes vilties, kaip ir įdegio, vasarą niekada ne per daug.
Labiausiai džiugina, kad vietos užteko visiems – ir jaunimui, kuriam energija trykšta per ausis, ir vyresniems, kurių išmintis trykšta iš širdies. Kol vieni žaidė krepšinį, kiti dalijosi, kaip Dievas vedė per gyvenimo audras. Amžius čia neskaičiuojamas, skaičiuojamos tik malonės.
Šeštadienį, Sabatos dieną, turėjom ypatingas pamaldas. Prie mūsų prisijungė brangūs Klaipėdos bendruomenė. Kai susijungia is visos Lietuvos žmonės, atrodo, kad ir dangus praplatėja.
Kodėl tai svarbu?
Nes per ekraną neapsikabinsi. Per Zoom’ą pietų kartu nepavalgysi.
Bendros maldos augina sparnus, o gyvas pasidalinimas – šaknis. Dvasiškai augam ne po vieną, o kaip miškas – susipynę, vienas kitą laikydami. Čia išmoksti, kad tavo brolio ar sesės šypsena kartais yra atsakymas į tavo paties maldą.
Ačiū Liubai ir Gintarui už namus, kurių durys ir širdys visada atviros.
Ačiū kiekvienam, kuris atvežė save ir draugą.
Išsiskirstėm įdegę, pailsėję ir… dvasiškai pasimaitinę. O sodyba dar ilgai kvepės maldomis ir vasara.
Iki kito karto – ten, kur susitinka dangus ir žemė, o žmonės susitinka vieni su kitais.
