Pranašystės dovana

Ekkehardt Mueller

Mes nieko nežinotume apie Dievą, jeigu Jis pats nebūtų mums apsireiškęs. Tačiau iš savo gailestingumo Dievas nusprendė save apreikšti žmonėms. Tam tikru mastu Jis tai padarė per gamtą (bendrąjį apreiškimą), o ypatingu būdu – per Bibliją, Jėzų Kristų, angelų pasirodymus, pranašus ir kitais būdais. Dievas taip pat apsireiškia per asmeninę patirtį. Dievo priešininkas stengiasi šiuos dieviškojo apreiškimo būdus mėgdžioti ir iškraipyti.

Šiame straipsnyje aptarsime vieną iš būdų, kuriais Dievas nusprendė save apreikšti, – pranašystės dovaną. Vis dėlto net ir tarp krikščionių nėra vieningos nuomonės apie šią dovaną. Vieni mano, kad ji išnyko baigiantis pirmajam mūsų eros amžiui, kiti ją įžvelgia įvairiuose šių dienų reiškiniuose, o dar kiti pranašystės sąvoką aiškina taip plačiai, kad ji iš esmės apima bet kokią krikščionišką tarnystę.

I. Pranašas

1. Kas yra tikras pranašas?

Ez 33,7. Pranašas Ezechielis kalbėjo Dievo vardu. Pranašai būdavo pašaukiami antgamtiniu būdu (Iz 6,1–8) ir turėjo ištikimai perteikti Dievo žinią bei Jo valią, nepridėdami savo minčių ir neišbraukdami to, kas jiems nepatiko (Įst 4,2; Apr 22,18–19). Tuomet Dievas pranašų skelbiamą žinią pripažindavo sava.

2. Nuo kada Dievas kalbėjo per pranašus?

Apd 3,21. Dievas kalbėjo per savo šventuosius pranašus nuo seniausių laikų, nuo pat žemės sukūrimo.

Jud 14. Jau Henochas, septintasis nuo Adomo, skelbė pranašystes.

3. Kaip Dievas bendravo su pranašais?

1 Sam 3,4.10. Dievas leisdavo pranašams girdėti savo arba dangiškųjų būtybių balsą (Apr 5,5). Toks apreiškimo būdas vadinamas garsiniu apreiškimu.

Ez 1,1. Dievas apsireikšdavo regėjimuose, atskleisdamas pranašams antgamtinę tikrovę ir perduodamas savo žinias (Apr 6,1).

Sk 12,6. Dievas kalbėdavo pranašams per regėjimus ir sapnus. Regėjimų metu kartais pasireikšdavo neįprasti reiškiniai:

Sk 24,3–4.16 – kitos tikrovės regėjimas.
Dan 9,21 – angelo pasirodymas (Apr 10,8–9).
Dan 10,8–9 – jėgų netekimas.
Dan 10,17 – kvėpavimo netekimas.
Dan 10,18–19 – Dievo suteikiamos jėgos.

4. Ką regėjo pranašai?

Pranašams būdavo atskleidžiami įvairūs įvykiai:

Praeities įvykiai. Pavyzdžiui, Dievo tautos kilmė (Ez 16) ir Mesijo gimimas (Apr 12,1–5).
Dabarties įvykiai. Pavyzdžiui, Asirijos keliama grėsmė ir Ezekijo liga (Iz 36–39), taip pat Bažnyčios dvasinė būklė (Apr 2,1–7).
Ateities įvykiai. Pavyzdžiui, būsimojo Mesijo atėjimas (Iz 9 ir 11) ir naujoji žemė (Apr 21–22).

Kartais patys pranašai nesuprasdavo jiems apreikštų pranašysčių, tačiau vis tiek ištikimai jas perduodavo (Dan 8,27; 12,4).

Svarbiausia pranašų užduotis buvo dvasiškai ugdyti ir mokyti žmones, skatinti juos atsinaujinti, patarti jiems ir, be kitų užduočių, pranašauti ateitį. Kai Dievo tauta neklausydavo per pranašus perduodamo Dievo žodžio, ją ištikdavo Dievo teismas.

5. Kaip pranašai perduodavo jiems patikėtą žinią?

Pranašai Dievo jiems patikėtą žinią perduodavo įvairiais būdais: žodžiu (2 Sam 12,1–7), raštu (Jer 36,2.4) ir simboliniais veiksmais (Ez 24).

Tokie posakiai kaip „Taip kalba VIEŠPATS“ ar „Aš regėjau“ rodo, kad pranašai buvo įsitikinę kalbantys Dievo vardu.

Jų skelbiama žinia buvo tikra ir patikima (2 Pt 1,20–21; 2 Tim 3,16). Dievas jų žodžius pripažindavo savais (Jer 25,1–4.7–8).

6. Kaip atskirti tikrą pranašą nuo netikro?

Per visą istoriją būta ne tik tikrų, bet ir netikrų pranašų. Todėl Dievas pateikė kriterijus, padedančius juos atskirti. Jei pranašas neatitinka bent vieno iš šių kriterijų, jis yra netikras pranašas.

Tikram pranašui būdingi šie požymiai:

Visiškas mokymo atitikimas Šventajam Raštui (Iz 8,19–20; Įst 13,2–5).
Jėzaus Kristaus pripažinimas Dievo Sūnumi ir Gelbėtoju, kuris tapo tikru žmogumi (1 Jn 4,1–3).
Geri vaisiai, tai yra pavyzdingas gyvenimas ir vaisinga tarnystė (Mt 7,15–21).
Pranašysčių išsipildymas (Įst 18,22).
Materialinės naudos nesiekimas (Mch 3,9–12).
Dievo žinios skelbimas, o ne vien tai, ką žmonės norėtų girdėti (1 Kar 22,4–8).

II. Pranašai Naujajame Testamente ir mūsų laikais

1. Pranašai Naujajame Testamente

Pirmasis Naujajame Testamente pasirodęs pranašas buvo Jonas Krikštytojas (Lk 1,76), o didžiausias iš pranašų – Jėzus (Įst 18,15; Mt 21,11).

Ankstyvojoje Bažnyčioje pranašystė buvo viena iš Šventosios Dvasios dovanų ir užėmė ypatingą vietą (1 Kor 12,28; 14,1; 12,11; Ef 4,11; 1 Tes 5,19–21).

2. Kiek laiko pranašystės dovana turėjo išlikti Bažnyčioje?

Jl 3,1–4. Joelio pranašystė iš dalies išsipildė Sekminių dieną, kai buvo išlieta Šventoji Dvasia (Apd 2,14–21.32–33).

Tačiau Joelio minima didingoji Viešpaties diena yra ypač susijusi su antruoju Kristaus atėjimu. Todėl prieš Kristaus sugrįžimą ši pranašystė turėtų išsipildyti dar kartą.

Mt 24,11.24. Jėzus išpranašavo, kad prieš Jo antrąjį atėjimą pasirodys netikrų pranašų. Tai leidžia suprasti, kad tuo laikotarpiu bus ir tikrų pranašų. Antraip Jėzus būtų perspėjęs dėl visų pranašų, o ne vien dėl netikrų.

Akivaizdu, kad sunkiausia bus atskirti tikrus pranašus nuo netikrų.

3. Koks turėtų būti tikro pranašo mūsų laikais santykis su Biblija?

Šventasis Raštas yra aukščiau už tikrų pranašų tarnystę ta prasme, kad būtent pagal jį turi būti vertinamos visos pranašystės.

Tačiau tiek Šventojo Rašto, tiek tikrų pranašų skelbiamos žinios kyla iš to paties šaltinio – Šventosios Dvasios. Todėl abi jos ragina paklusti Dievui (2 Met 20,20).

III. Biblijoje minimų pranašų grupės

Biblijos laikais gyvenusius tikrus pranašus galima suskirstyti į keturias grupes.

Šis skirstymas nesusijęs su pranašų autoritetu ar jų tarnystės mastu. Jis tik parodo, kad Dievas skirtingiems pranašams patikėdavo skirtingas užduotis, kad pranašais galėjo būti tiek vyrai, tiek moterys ir kad visi jie kalbėjo žmonėms Dievo vardu.

Pranašus galima suskirstyti taip:

1. Pranašai, kurių raštai buvo įtraukti į Šventąjį Raštą.

Tai pranašai, kurie savo žinias užrašė, o jų raštai tapo Biblijos dalimi. Pavyzdžiui, Izaijas, Danielius, Jonas ir Paulius.

Šie pranašai dar vadinami kanoniniais pranašais.

2. Pranašai, kurie nepaliko rašytinių žinių, tačiau jų tarnystė išsamiai aprašyta Biblijoje.

Šie pranašai nepaliko rašytinių liudijimų nei savo amžininkams, nei vėlesnėms kartoms, tačiau Šventajame Rašte jų tarnystei skiriama daug dėmesio.

Pavyzdžiui, Elijas (1 Kar 17–19; 21; 2 Kar 1–2; Mal 3,23; Jn 1,21; Jok 5,17) ir Eliziejus (2 Kar 2–9; 13; Lk 4,27).

Šie pranašai nėra mažiau svarbūs už pirmosios grupės pranašus.

3. Tikri pranašai, kurie užrašė savo žinias, tačiau jų raštai nebuvo įtraukti į Šventąjį Raštą.

Žinoma apie dešimt tokių pranašų. Tarp jų buvo Natanas ir Gadas (1 Met 29,29).

Taip pat žinoma apie Pauliaus laiškus, kurie nebuvo įtraukti į Naujojo Testamento kanoną. Vienas iš jų – laiškas laodikiečiams (Kol 4,16).

4. Pranašai, kurių tarnystė Biblijoje paminėta tik trumpai ir kurie savo žinias perduodavo žodžiu.

Šventajame Rašte minima apie trisdešimt tokių pranašų.

Tarp jų yra pranašė Debora (Ts 4,4), Agabas (Apd 11,27–28), Pilypo dukterys (Apd 21,8–9) ir kiti.

Išvada

Dievui rūpi kiekvienas iš mūsų. Jis mus myli ir trokšta, kad amžinai gyventume Jo artume.

Todėl Dievas įvairiais būdais apreiškia save ir savo išgelbėjimo planą. Vienas iš jų – pranašystės dovana.

Visas Šventasis Raštas atsirado veikiant pranašystės dovanai.

Esame be galo dėkingi už Dievo apreiškimą ir juo vadovaujamės – tiek tuo, kuris perduotas Šventajame Rašte, tiek tuo, kuris mums papildomai suteikiamas per tikrą pranašystės dovaną ir atspindi Šventojo Rašto mokymą.

Ekkehardt Mueller · 2013 m. liepa

Originalas: The Gift of Prophecy

Pastaba dėl Biblijos nuorodų. Biblijos nuorodos pritaikytos LBD 1999 m. leidimo numeracijai. Todėl originalo Įst 13,1–4 pateikta kaip Įst 13,2–5; Jl 2,28–31 – kaip Jl 3,1–4; Mal 4,5 – kaip Mal 3,23.