Biblija aiškiai moko, kad tikrasis autoriteto šaltinis yra Dievas (Ps 83, 19). Būdamas visos kūrinijos ir istorijos Kūrėjas bei Viešpats, Jis turi teisę valdyti žmoniją (Iz 45, 22–23).
Senojo Testamento laikais Dievas savo autoritetą suteikdavo tam tikriems žmonėms, vadinamiems pranašais (1 Sam 3, 20; 9, 9). Su jais Jis bendraudavo per regėjimus ir sapnus (Sk 12, 6). Pranašai perduodavo žmonėms Dievo žinią (Ez 24, 21), panašiai kaip Aaronas kalbėjo Mozės vardu (Iš 4, 16).
Naujajame Testamente Jėzus savo autoritetą suteikė mokiniams ir Naujojo Testamento pranašams. Todėl apaštalas Paulius galėjo rašyti, kad tesalonikiečiai jo skelbtą žinią priėmė „ne kaip žmogaus žodį“, bet „kaip Dievo žodį“ (1 Tes 2, 13).
Taigi pranašiškas žodis turi autoritetą todėl, kad jį suteikia pats Dievas. Mozė žinojo esąs įgaliotas kalbėti Dievo vardu. Tai žinojo ir Izaijas, Paulius bei Petras (2 Kor 10, 8). Dievo tauta pripažino juos Jo pasiuntiniais.
I. Nekanoninių pranašų autoritetas
Šventajame Rašte sutinkame kanoninių pranašų, tokių kaip Mozė ir Jeremijas, kurių raštai tapo Biblijos kanono dalimi. Tačiau buvo ir nekanoninių pranašų, pavyzdžiui, Natano, šiloniečio Ahijo ir regėtojo Ido’o (2 Met 9, 29), kurių raštai, nors ir Dievo įkvėpti, nebuvo įtraukti į Biblijos kanoną.
Kodėl Dievas pasirinko vienus raštus, o kitų neįtraukė į kanoną, mes nežinome. Tačiau neabejotina, kad Jis žinojo, ko žmonijai reikės išgelbėjimo planui suprasti.
Vis dėlto nekanoninių pranašų žodžiai ir raštai jų amžininkams turėjo tokį pat autoritetą ir buvo lygiai taip pat privalomi kaip Mozės ar Izaijo raštai (2 Sam 12, 7–15). Pranašiško rašto autoritetą lemia jo dieviškas įkvėpimas, o ne tai, ar jis įtrauktas į Biblijos kanoną.
Tačiau nuo apaštalo Jono, Apreiškimo knygos autoriaus, laikų Biblijos kanonas yra užbaigtas ir jokia kita įkvėpta knyga nebegali būti prie jo pridėta.
Jeigu archeologai šiandien atrastų pranašo Natano knygą, ji nebūtų įtraukta į Biblijos kanoną, tačiau ir toliau būtų laikoma Dievo įkvėptu raštu už kanono ribų. Joje pateikti teologiniai teiginiai neprarastų savo dieviško įkvėpimo ir autoriteto.
Biblijos kanonas – tai Dievo vadovaujant sudarytas Šventojo Rašto knygų rinkinys, tapęs Dievo tautos tikėjimo ir gyvenimo matu. Pagal jį turi būti vertinama visa kita. Biblijoje yra viskas, ką žmogui būtina žinoti, kad būtų išgelbėtas.
Apaštalas Paulius taip pat parašė keletą Dievo įkvėptų laiškų, kurie neišliko. Tarp jų buvo laiškas Laodikėjos tikintiesiems (Kol 4, 16) ir ankstesnis laiškas korintiečiams (1 Kor 5, 9). Jeigu šie laiškai būtų atrasti šiandien, jie netaptų Biblijos kanono dalimi, bet liktų Dievo įkvėptais raštais už jo ribų.
II. Elenos Vait raštai
Šventasis Raštas yra Dievo žinia visiems laikams ir visiems žmonėms. Tai aukščiausias autoritetas, pagal kurį turi būti vertinama visa kita, ir svarbiausias kiekvieno krikščionio tikėjimo bei gyvenimo matas.
Tuo tarpu Elenos Vait raštai yra Dievo žinia konkrečiai tautai – Jo likučio Bažnyčiai – konkrečiu istorijos laikotarpiu, paskutiniaisiais laikais.
Jos raštai nėra naujas ar papildomas doktrinų pagrindas. Jie skirti padėti Bažnyčiai paskutiniaisiais laikais. Taigi jų paskirtis skiriasi nuo Šventojo Rašto paskirties. Pati Elena Vait savo raštus vadino „mažesniąja šviesa, vedančia prie didesniosios šviesos“ (Colporteur Ministry, p. 125).
1982 metais Septintosios dienos adventistų Generalinė konferencija paskelbė pareiškimą, kuriame išdėstė, ką Bažnyčia pripažįsta ir ko nepripažįsta dėl Elenos G. Vait raštų (Ministry, 1982 m. rugpjūtis).
Viename iš teiginių buvo sakoma:
„Mes tikime, kad Elena Vait buvo įkvėpta Šventosios Dvasios ir kad jos raštai, kaip šio įkvėpimo vaisius, yra taikytini ir autoritetingi, ypač Septintosios dienos adventistams.“
Tame pačiame pareiškime buvo aiškiai pabrėžta, kad nors Elenos Vait raštų įkvėpimo pobūdis ir laipsnis nesiskiria nuo Šventojo Rašto įkvėpimo, Septintosios dienos adventistai „nelaiko Elenos Vait raštų Šventojo Rašto kanono papildymu“.
Todėl pareiškime padaryta tokia išvada:
„Teisingas Elenos Vait raštų įkvėpimo ir autoriteto supratimas padės išvengti dviejų kraštutinumų: (1) šių raštų prilyginimo Šventajam Raštui ir suteikimo jiems tokio pat kanoninio statuso arba (2) jų laikymo įprasta krikščioniška literatūra.“
III. Elenos G. Vait raštų autoritetas
Septintosios dienos adventistai nepripažįsta, kad galėtų būti skirtingų dieviškojo įkvėpimo laipsnių. Jie tiki, kad Elena Vait buvo Dievo pasiuntinė, įkvėpta taip pat, kaip Senojo ir Naujojo Testamento pranašai.
Jeigu Elena Vait buvo įkvėpta taip pat, kaip Biblijos pranašai, kokį autoritetą turi jos raštai?
Atsakymas gali būti tik vienas: jos raštai turi tokį pat autoritetą, kokį savo laikais turėjo nekanoninių pranašų raštai.
Elena Vait nepaliko abejonių dėl savo raštų kilmės. Jos teigimu, galimos tik dvi alternatyvos:
„Dievas arba moko savo Bažnyčią, bara ją už klaidas ir stiprina jos tikėjimą, arba to nedaro. Šis darbas yra iš Dievo arba ne iš Jo. Dievas nieko nedaro bendradarbiaudamas su šėtonu. Mano darbas […] turi arba Dievo, arba priešo antspaudą. Šiuo klausimu nėra jokio vidurio kelio. Liudijimai yra arba iš Dievo Dvasios, arba iš velnio.“
Testimonies for the Church, t. 5, p. 671
Laiške Betl Kryko (Battle Creek) bendruomenei ji rašė:
„Nerašau nė vieno straipsnio laikraščiui, kuriame tiesiog dėstyčiau savo pačios mintis. Tai, ką rašau, yra tai, ką Dievas man atskleidė regėjimuose, – brangūs šviesos spinduliai, sklindantys nuo Jo sosto […].“
Selected Messages, kn. 1, p. 27
Kadangi jos raštų šaltinis yra dieviškas, jos žodžiai turi autoritetą. Tiems, kurie atsisakė pripažinti šį autoritetą, ji sakė:
„Kai siunčiu jums įspėjimo ir papeikimo liudijimą, daugelis jūsų tvirtinate, kad tai tėra sesers Vait nuomonė. Taip elgdamiesi jūs įžeidėte Dievo Dvasią. Jūs žinote, kaip Viešpats apsireiškė per Pranašystės Dvasią [t. y. Elenos Vait raštus].“
Selected Messages, kn. 1, p. 27
Kartu Elena Vait nuolat pabrėžė savo pavaldumą Biblijai, kurią vadino „didesniąja šviesa“ (Colporteur Ministry, p. 125).
Ji rašė:
„Dievo žodį turime priimti kaip aukščiausią autoritetą.“
Testimonies for the Church, t. 6, p. 402
Kitame veikale ji teigė:
„Šventąjį Raštą reikia priimti kaip autoritetingą ir neklystantį Jo valios apreiškimą. Jis yra charakterio matas, mokymų atskleidėjas ir patirties vertinimo kriterijus.“
The Great Controversy, p. vii
Todėl ji taip pat pabrėžė:
„Sesers Vait liudijimai neturėtų būti keliami į pirmą vietą. Dievo žodis yra neklystantis matas […]. Tegul visi savo įsitikinimus pagrindžia Šventuoju Raštu ir kiekvieną teiginį, kurį skelbia esant tiesa, patvirtina apreikštuoju Dievo žodžiu.“
Evangelism, p. 256
1901 metais, Generalinės konferencijos sesijos išvakarėse, per susitikimą Betl Kryko koledžo bibliotekoje Elena Vait Bažnyčios vadovams pasakė:
„Palikite seserį Vait nuošalyje. […] Daugiau niekada gyvenime necituokite mano žodžių, kol neišmoksite paklusti Biblijai.“
Spalding and Magan Collection, p. 167
Vis dėlto Šventojo Rašto viršenybė, jos supratimu, nepaneigė pranašystės dovanos, pasireiškusios jos tarnystėje.
Ji rašė:
„Tai, kad Dievas apreiškė žmonėms savo valią per savo žodį, nereiškia, jog Šventosios Dvasios nuolatinis buvimas ir vadovavimas tapo nebereikalingas. Priešingai, mūsų Gelbėtojas pažadėjo Dvasią, kad Ji atvertų Jo žodį Jo tarnams, nušviestų jo mokymus ir padėtų juos pritaikyti.“
The Great Controversy, p. vii
IV. Bažnyčios pripažinimas
Septintosios dienos adventistų Bažnyčia nuo pat savo veiklos pradžios pripažino didelę Elenos Vait raštų vertę ir autoritetą.
Dar 1855 metais adventistų judėjimo vadovai viešai pareiškė, kad Elenos Vait raštus laiko kilusiais iš Dievo. Todėl, kaip jie teigė, „turime pripažinti savo pareigą laikytis juose pateiktų mokymų ir priimti jų perspėjimus bei pataisymus“ (Review and Herald, 1855 m. gruodžio 4 d.).
Nuo to laiko Generalinė konferencija savo sesijose ne kartą priėmė pareiškimus, išreiškiančius pasitikėjimą Elenos Vait raštais, pripažindama juos „Dievo Dvasios mokymu“ (Review and Herald, 1871 m. vasario 14 d.).
1980 metais Dalase, Teksaso valstijoje, vykusioje Generalinės konferencijos sesijoje buvo priimti 27 pagrindiniai tikėjimo teiginiai.
Septynioliktasis teiginys buvo skirtas pranašystės dovanai, pasireiškusiai Elenos G. Vait tarnystėje. Jame, be kita ko, sakoma:
„Jos, kaip Viešpaties pasiuntinės, raštai yra nuolatinis ir autoritetingas tiesos šaltinis, teikiantis Bažnyčiai paguodą, vadovavimą, pamokymus ir pataisymus.“
Nors nuo Elenos Vait literatūrinės veiklos pabaigos praėjo beveik šimtmetis, jos Dievo įkvėpti ir dėl to autoritetą turintys raštai tebėra svarbus vadovavimo ir vienybės veiksnys sparčiai augančioje Septintosios dienos adventistų Bažnyčioje.
2004 m. balandis
© Septintosios dienos adventistų Generalinės konferencijos Biblijos tyrimų institutas (Biblical Research Institute).
Redaktoriaus pastaba
Straipsnis parašytas 2004 metais. Jame minimas 1982 m. pareiškimas dėl Elenos G. Vait raštų įkvėpimo ir autoriteto iš pradžių buvo parengtas Generalinės konferencijos sudaryto komiteto, o vėliau patikslintas atsižvelgiant į gautas pastabas. Nors pareiškimas nebuvo oficialiai patvirtintas balsavimu, Biblijos tyrimų instituto teigimu, jis atspindi pasaulinės Septintosios dienos adventistų Bažnyčios požiūrį.
Straipsnyje taip pat išlaikyta 1980 metais priimtų 27 pagrindinių tikėjimo teiginių numeracija. Nuo 2005 metų Septintosios dienos adventistų Bažnyčia turi 28 pagrindinius tikėjimo teiginius, o pranašystės dovana aptariama 18-ajame teiginyje.