Ángel Manuel Rodríguez
Apreiškimas ir Biblijos įkvėpimas tapo vienu svarbiausių teologinių klausimų, kuriuos nagrinėja adventistų teologai ir daugelis šia tema besidominčių Bažnyčios narių. Šio klausimo svarbą sunku pervertinti, nes jis tiesiogiai susijęs su tuo, kuo grindžiame savo skelbiamą žinią ir gyvenimo būdą. Todėl mūsų supratimas apie apreiškimą ir įkvėpimą, kitaip tariant, apie pačią Biblijos prigimtį, turi tiesioginės įtakos tikėjimui, gyvenimo praktikai ir Šventojo Rašto aiškintojo vaidmeniui.
Adventistų Bažnyčios požiūrio į apreiškimą ir įkvėpimą istorijos tyrimai rodo, kad mūsų tikėjimo pradininkai tradicinę protestantišką žodinio įkvėpimo sampratą priėmė kaip savaime suprantamą dalyką. Rimčiau šis klausimas pradėtas nagrinėti tik po 1882 metų.[1]
Vėlesnės diskusijos atskleidė, kad Bažnyčioje kilo abejonių dėl žodinio įkvėpimo sampratos ir buvo pradėta ieškoti kitų paaiškinimų. Vienas jų buvo George’o I. Butlerio pasiūlyta skirtingų įkvėpimo laipsnių teorija, tačiau ji netrukus buvo atmesta.
Kokia kryptimi toliau vystėsi Bažnyčios požiūris, galima spręsti iš Generalinės konferencijos pareiškimo, paskelbto peržiūrint Elenos G. Vait veikalą Liudijimai Bažnyčiai (Testimonies for the Church). Jame teigiama:
„Mes tikime, kad šviesa, kurią Dievas suteikia savo tarnams, perduodama nušviečiant jų protą, taip suteikiant mintį, o ne pačius žodžius, kuriais ta mintis turi būti išreikšta, išskyrus retus atvejus.“[2]
Ši samprata ilgainiui tapo žinoma kaip „minčių įkvėpimas“.
Nepaisant šio pareiškimo, dauguma adventistų ir toliau laikėsi žodinio įkvėpimo, o kai kuriais atvejais – net mechaninio įkvėpimo sampratos.
Apreiškimo ir įkvėpimo klausimas tapo ypač jautrus peržiūrint Elenos Vait knygą Didžioji kova (The Great Controversy). Kadangi Elena Vait buvo laikoma pranaše, o tuo metu vyravo žodinio įkvėpimo samprata, daugeliui atrodė neįsivaizduojama, kad jos raštai galėtų būti taisomi. Buvo manoma, kad juose neturėtų būti klaidų.
Tačiau pati Elena Vait aiškiai pasakė, kad niekada netikėjo žodiniu įkvėpimu. Knygos Didžioji kova įžangoje ji išdėstė, jos nuomone, teisingą apreiškimo ir įkvėpimo supratimą. Ji aiškino, kad apreiškimas veikia visą žmogų, pripildydamas jo protą dieviškų minčių.
Vis dėlto žodinio įkvėpimo sampratos plitimui tiesioginės įtakos turėjo Šiaurės Amerikos adventistų Bažnyčios socialinė ir teologinė aplinka. Kovodami su modernizmu, evangelikai gynė žodinio įkvėpimo sampratą. Daugelis adventistų, susidūrusių su tais pačiais iššūkiais, taip pat ir toliau ją palaikė.
1919 m. liepos 1–21 d. Vašingtone vykusi Biblijos konferencija parodė, kad adventistų nuomonės šiuo klausimu išsiskyrė: vieni tebegynė žodinį įkvėpimą, o kiti jį atmetė.
Pirmojoje XX amžiaus pusėje žodinio įkvėpimo teorija vis dar vyravo. Tačiau šeštajame dešimtmetyje minčių įkvėpimas pamažu ėmė tapti pagrindine Bažnyčios pozicija.
Pirmajame Septintosios dienos adventistų enciklopedijos leidime (1966 m.) buvo teigiama:
„Mes netikime žodiniu įkvėpimu įprasta šios sąvokos reikšme, bet tuo, ką pagrįstai galima vadinti minčių įkvėpimu.“[3]
Tuo metu, kai Bažnyčia jau artėjo prie bendro sutarimo dėl apreiškimo ir įkvėpimo supratimo, teologijoje iškilo naujas iššūkis – apreiškimo kaip susitikimo teorija (Encounter Theory of Revelation).
Pagal šią teoriją apreiškimas yra egzistencinis pranašo susitikimas su Dievu, kurio metu Dievas žmogui neperduoda jokios konkrečios informacijos. Biblijos turinys esą tėra silpnas ir klystantis pranašų šio asmeninio susitikimo aiškinimas.
Taigi Biblija laikoma tokio susitikimo liudijimu, bet ne Dievo apreiškimu mums. Pagal šį požiūrį ji iš esmės nesiskiria nuo kitų knygų.
Ši teorija kilo iš neadventistų liberaliųjų teologų, tačiau didesnės įtakos adventistams nepadarė, daugiausia todėl, kad keli adventistų teologai sugebėjo atremti jos argumentus.[4]
Paskutiniame XX amžiaus ketvirtyje adventistų teologinėse diskusijose buvo nagrinėjami ne tik apreiškimo ir įkvėpimo klausimai, bet ir biblinė hermeneutika – Šventojo Rašto aiškinimo principai – bei vis didėjanti istorinio-kritinio metodo įtaka. Nuo to laiko adventistų teologai šiomis temomis parašė nemažai darbų.
Hermeneutikos srityje pasaulinė Bažnyčia oficialiai atmetė kritinę metodologiją, nes ji iškelia žmogų Biblijos teisėju.
Apreiškimo ir įkvėpimo klausimu 1980 metais Generalinės konferencijos sesijoje priimtas pirmasis pagrindinis tikėjimo teiginys skelbia:
„Šventasis Raštas, Senasis ir Naujasis Testamentai, yra užrašytas Dievo žodis, duotas dieviškuoju įkvėpimu per šventus Dievo žmones, kurie kalbėjo ir rašė vedami Šventosios Dvasios. Šiame žodyje Dievas patikėjo žmogui pažinimą, būtiną išgelbėjimui. Šventasis Raštas yra neklystantis Jo valios apreiškimas. Jis yra charakterio etalonas, patyrimo matas, autoritetingas mokymų atskleidėjas ir patikimas Dievo darbų istorijoje liudijimas.“[5]
Šis teiginys, vartodamas biblinius posakius, patvirtina dievišką Biblijos kilmę ir Dievo dalyvavimą perduodant bei užrašant apreiškimą.
Jame nevartojama sąvoka „minčių įkvėpimas“, tačiau taip pat neteigiama, kad Šventoji Dvasia būtų diktavusi pranašams pačius Biblijos žodžius.
Nors pirmajame pagrindiniame tikėjimo teiginyje minčių įkvėpimas tiesiogiai neminimas, ši samprata tapo vyraujančia tarp adventistų. Deja, pastaruoju metu ja buvo pradėta piktnaudžiauti, pajungiant ją istoriniam-kritiniam metodui.
XXI amžiaus pradžioje minčių įkvėpimas imtas radikaliai atskirti nuo Biblijos žodžių. Kai kurie adventistų teologai dabar teigia, kad teologijos užduotis yra atskleisti pranašams Dievo perduotas mintis, o ne priemones, kuriomis pranašai tas mintis įkūnijo, pavyzdžiui, kultūros sąlygotus pasakojimus ar kultūros nulemtus Biblijos įstatymus.
Toks minčių ir žodžių atskyrimas leidžia jiems teigti, kad Pradžios knygos 1 skyriaus pasakojimą reikėtų laikyti senovės Artimųjų Rytų kultūrine raiška, kuria Biblijos autorius perteikė jam apreikštą dievišką mintį – kad Dievas yra visa ko Kūrėjas.
Pasak šio požiūrio šalininkų, būtent ši mintis buvo apreikšta, o ne tai, kad Dievas pasaulį sukūrė per šešias dienas ir septintąją ilsėjosi. Kitaip tariant, apreikšta esą buvo ne tai, kaip vyko kūrimas, bet tik tai, kad Dievas yra Kūrėjas.
Už tokio aiškinimo slypi graikiškasis dualizmas. Pagal jį „mintis“ prilyginama „sielai“, o „žodis“ – „kūnui“. Tuomet aiškintojo užduotis tampa išlaisvinti mintį iš žodžių, kad būtų galima suvokti tai, kas dieviška.
Tačiau toks radikalus atskyrimas svetimas ne tik Biblijai – jo nėra ir Elenos G. Vait raštuose.
Klasikinės Biblijos ištraukos apie apreiškimą ir įkvėpimą (2 Tim 3, 16; 2 Pt 1, 20–21) rodo, kad įkvėpimo sąvoka apima ir apreiškimo kilmę, ir galutinį jo rezultatą – Šventąjį Raštą.
Šios ištraukos aiškiai parodo, kad Dievas dalyvavo visame apreiškimo ir įkvėpimo procese – nuo pradžios iki pabaigos. Šventoji Dvasia vadovavo ir tam, kaip pranašai išreiškė dieviškas mintis.
Dievas padarė pranašų žodžius savais (Ez 2, 7; Jer 1, 7) ir pasirūpino, kad jie galėtų patikimai perduoti jiems patikėtą žinią.
Viešpats klausė Jeremijo: „Ką matai, Jeremijau?“ Pranašui apibūdinus savo regėjimą, Dievas atsakė: „Matai labai gerai!“ (Jer 1, 11–12).
Toks Dievo vadovavimas nereiškė, kad pranašų darbas įgijo dievišką tobulumą. Žmogiškasis elementas visuomet išlieka, o kai kurie Biblijoje aptinkami neatitikimai jį ypač aiškiai atskleidžia.
Mėginimas Elenos Vait minčių įkvėpimo sampratą aiškinti remiantis anksčiau aptartu radikaliu minčių ir žodžių atskyrimu iškreipia tai, ką ji sako šiuo klausimu.
Štai vienas svarbiausių jos teiginių:
„Įkvėpti buvo ne Biblijos žodžiai, bet žmonės. Įkvėpimas veikia ne žmogaus žodžius ar posakius, o patį žmogų, kurio protas, veikiamas Šventosios Dvasios, pripildomas minčių. Tačiau žodžiai įgauna individualaus proto žymę. Dieviškasis protas pasklinda. Dievo protas ir valia susijungia su žmogaus protu ir valia, todėl žmogaus ištarti žodžiai yra Dievo žodis.“[6]
Pasak Elenos Vait, Dievas veikia visą žmogų, o ne tik kurią nors vieną pranašo asmenybės savybę, pavyzdžiui, gebėjimą tinkamai parinkti žodžius.
Be to, ji apibūdina slėpiningą procesą, kurio metu dieviškoji žinia arba žodis tarsi „įsikūnija“ žmogiškoje tikrovėje.
Ji teigia, kad dieviškasis protas pasklinda. Tai reiškia, kad Dievo protas ir valia susijungia su žmogaus protu ir valia taip, jog tai, ką išreiškia žmogus – „žmogaus ištarti žodžiai“ – yra „Dievo žodis“.
Elena Vait griežtai neatskiria žinios gavimo nuo jos perdavimo.
Ji pabrėžia, kad pranašo vartojami žodžiai nebuvo jam duoti iš kokios nors dieviškosios kalbos ar žodyno. Tačiau ji taip pat tvirtina, kad Šventoji Dvasia tiesiogiai dalyvavo užrašant žinią:
„Nors užrašydama savo regėjimus esu taip pat priklausoma nuo Viešpaties Dvasios, kaip ir juos gaudama, vis dėlto žodžiai, kuriais apibūdinu tai, ką mačiau, yra mano pačios, išskyrus tuos, kuriuos man pasakė angelas. Tokius žodžius visada rašau kabutėse.“[7]
Apreiškimo ir įkvėpimo procesas apima ir žodžius, nors patys žodžiai nėra įkvėpti ta prasme, kad jie būtų dieviškosios kalbos išraiška ar būtų tiesiogiai padiktuoti Šventosios Dvasios.
Tačiau Šventoji Dvasia vadovavo pranašams ir rašymo metu. Ji pasirūpino, kad pranašai, kiek leido jų gebėjimai, savais žodžiais patikimai ir tiksliai išreikštų gautą žinią.
Elena Vait užsimena apie tokį vadovavimą pasakodama, kad kartais nežinodavo, kaip tinkamai išreikšti mintį, tačiau tuomet į galvą ateidavo „tinkami žodžiai“.[8]
Akivaizdu, kad diskusijos apie apreiškimą ir įkvėpimą mūsų Bažnyčioje tęsis.
Vis dėlto bet koks požiūris, kuris menkina arba gali sumenkinti Šventojo Rašto autoritetą, arba iškelia žmogų Šventojo Rašto teisėju, turi būti atmestas kaip nesuderinamas su pačia Dievo žodžio prigimtimi.
Ángel Manuel Rodríguez
Biblijos tyrimų institutas (Biblical Research Institute)
Išnašos
- Žr. Alberto Ronald Timm, „A History of Seventh-day Adventist Church Views on Biblical and Prophetic Inspiration (1844–2000)“, Journal of the Adventist Theological Society, t. 10, nr. 1–2 (1999 m. pavasaris–ruduo), p. 486–542.
- „General Conference Proceedings“, Review and Herald, 1883 m. lapkričio 27 d., p. 741–742.
- Don F. Neufeld (red.), Seventh-day Adventist Encyclopedia (Vašingtonas, Kolumbijos apygarda: Review and Herald, 1966), p. 585.
- Žr., be kita ko, Edward Heppenstall, „Revelation and Inspiration“, Ministry, 1970 m. rugpjūtis; Raoul Dederen, „Revelation, Inspiration, and Hermeneutics“, knygoje Symposium on Biblical Hermeneutics, red. Gordon M. Hyde (Vašingtonas, Kolumbijos apygarda: Biblical Research Committee, 1974), p. 1–15; taip pat to paties autoriaus „Toward a Seventh-day Adventist Theology of Revelation-Inspiration“, knygoje North American Bible Conference 1974 (Vašingtonas, Kolumbijos apygarda: Biblical Research Committee, 1974).
- Yearbook: Seventh-day Adventist Church (Silver Spring, Merilandas: General Conference, 2004), p. 5.
- Selected Messages, kn. 1, p. 21 (1886 m. rankraštis Nr. 24, parašytas Europoje).
- Selected Messages, kn. 1, p. 37. Kitoje vietoje Elena Vait rašo: „Perteikdama arba užrašydama regėjimą esu taip pat priklausoma nuo Viešpaties Dvasios, kaip ir patirdama patį regėjimą“ (Selected Messages, kn. 3, p. 48).
- Mind, Character, and Personality, t. 1, p. 318.
Šaltinis: Ángel Manuel Rodríguez, „Issues on Revelation and Inspiration“, Reflections, Nr. 10, 2005 m. balandis, p. 3–5. Septintosios dienos adventistų Generalinės konferencijos Biblijos tyrimų institutas.
Redaktoriaus pastaba. Straipsnis parašytas 2005 metais. Jame cituojama istorinė, 1980 metais priimta pirmojo pagrindinio tikėjimo teiginio redakcija. Ji išversta pagal autoriaus pateiktą tekstą, išlaikant tuometinę formuluotę. Dabartinį oficialų lietuvišką tekstą galima rasti svetainėje adventistai.lt, skiltyje „1. Šventasis Raštas“.
Biblijos citatoms naudotas Lietuvos Biblijos draugijos išleistas Antano Rubšio ir Česlovo Kavaliausko vertimas. Elenos G. Vait citatos išverstos iš angliško originalo ir nėra sutikrintos su oficialiais lietuviškais jos veikalų leidimais.