Kristaus mokyme Šventosios Dvasios doktrina yra gerai pastebima. Tai plati tema. Ji verčia susimąstyti ir teikia drąsos! Kokią tiesą Jis apreiškė mokydamas apie Šventą Dvasią, Globėją! Jis kalbėjo šia tema, kad paguostų Savo mokinius dėl ateities išmėginimų, kuriuos jie turėjo netrukus patirti. Jis sakė: „Aš jums tai pasakiau, būdamas pas jus, o Globėjas -¬ Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs. Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis. Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneliūdi!“
Dieviška įtaka yra būtina
Pasaulio Atpirkėjas norėjo paguosti liūdinčius mokinius. Iš daugelio Jis pasirinko Šventosios Dvasios temą, kuri turėjo įkvėpti ir nuraminti jų širdis. Vis dėl to, nors Kristus Šventosios Dvasios temą laikė svarbia, nedaug ja kalbama bažnyčiose! Šventosios Dvasios vardas ir artumas yra beveik nežinomi, nors dieviška įtaka yra būtina tobulinant krikščionišką charakterį. Kai kurie nejaučia ramybės; jie nuolat suirzę ir leidžia impulsams bei aistrai vadovauti širdžiai. Jie nežino, ką reiškia patirti ramybę ir atilsį Kristuje. Jie tarsi laivas be inkaro, genami ir mėtomi vėjo. Bet tie, kurių protas yra pavaldus Šventai Dvasiai, jie vaikšto nuolankume ir romume; nes jie neprieštarauja Kristui, todėl bus išlaikyti visiškoje ramybėje, o nepavaldūs Šventajai Dvasiai yra panašūs į nerimstančią jūrą.
Sunkūs klausimai
1. Ką galime padaryti, kad sužinotume Dievo valią?
2. Kuo skiriasi asmuo, turintis ramybę, nuo nerimaujančio?
3. Kaip asmens valia ir ramybė susijusios?
4. Kas pašventins sielą ir pakeis charakterį?
Dievo valios pažinimas
Viešpats davė mums „žinyną“, kurio pagalba galime pažinti Jo valią. Egocentriški, patenkinti savimi žmonės nejaučia reikmės tyrinėti Bibliją, ir juos labai trikdo tai, kad aplinkinių mintys prieštarauja jų idėjoms, kai aplinkiniai nesupranta jų iškreiptos įžvalgos. Tačiau vedamas Šventosios Dvasios žmogus išmeta savo inkarą ten, kur vaikščiojo Jėzus. Toks žmogus rimtai tyrinėja Šventą Raštą, trokšdamas ir siekdamas šviesos bei žinių, padedančių sąmyšyje ir pavojuose, kurie pastoja kelią kiekviename žingsnyje. Tie, kas nerimsta, skundžiasi, murma, jie skaito Bibliją, kad pateisintų savo kelią, elgesį, jie nepaiso arba iškreipia Dievo patarimus.
Ramybė
Turintys ramybę suderino savo valią su Dievo valia, ir noriai seka dieviškais nurodymais. Tuo tarpu tie, kurie yra pilni nepasitenkinimo, jie nuolat kovoja palaikydami save, kad atrodytų, jog jie yra teisūs, kad būtų palaikoma tai, ką jie vadina išmintimi.
Nuoširdžiai, atgailaujančiai sielai tiesa yra tiesa. Jei bus leidžiama, siela bus pašventinta, o charakteris pakeistas pagal dievišką paveikslą. Kitiems tiesa yra teorija, nepritaikoma praktiškai. Suprantantys darbo, kurį jie turi padaryti, prigimtį, kad būtų tinkamai atstovaujama Kristui, tyliai ir drebėdami vaikščios Dievo akivaizdoje, žiūrėdami į Jėzų, jų tikėjimo Autorių ir Ištobulintoją. Jie nedrįsta pasitikėti savimi, nežiebia nešventintos ugnies, nes Viešpats pasakė, kad tokie atguls liūdesyje. Viešpats patikėjo Savo žmonėms šventos tiesos lobius, ir jei jie pristatys tiesą nepašventintoje dvasioje ar panaudos tiesą kaip rykštę gniuždyti kitus, jiems nebus atleista.
***
Šis straipsnis pirmą kartą buvo publikuotas leidinyje „Laikų ženklai“, 1893 m. rugpjūčio 14-ąją, pavadinimu – „Pašventinimas per Tiesą“. Septintos dienos Adventistai tiki, kad E. G. Vait (1827-1915) turėjo biblinę pranašystės dovaną ir naudodama ją tarnavo daugiau kaip 70 metų.
