Morisas L.Vendenas
Tuomet jis tarė: „Paleisk mane, nes jau aušta.“ Bet Jokūbas atsakė: „Paleisiu tave tik tada, kai mane palaiminsi.“ (Pradžios 32, 27)
Įdomu, kad apie išgelbėjimą per tikėjimą taip pat pakiliai kalbama tiek Senajame, tiek Naujajame Testamente, todėl išgelbėjimas per tikėjimą nėra vien Naujojo Testamento mokslas. Mes jau kalbėjome, kad Senajame Testamente, Pradžios knygos 32-ame skyriuje aprašyta Jokūbo istorija yra didžiai pamokanti. Pradžios knygos 31-ame skyriuje pasakojama, kaip Jokūbas tamsią naktį palieka savo dėdės namus, pasiima kartu savo dvi žmonas, bandas, piemenis ir patraukia namo į Kanaaną.
Juo arčiau jo namai, juo labiau jis jaudinasi. Jokūbas sužino, kad prieš jį išžygiavo keturi šimtai karių. Ezavas artinasi ir yra karingai nusiteikęs. Jokūbas išsigąsta ir imasi visų atsargumo priemonių. Visus, kurie keliauja kartu su juo, jis suskirsto į dvi grupes tikėdamasis, kad jei viena bus užpulta, galbūt nors antroji išliks. Jis daro ką tik gali, kad apsisaugotų pats. Jokūbas veikia savarankiškai, nes tikriausiai mano, jog Dievas padeda tiems, kurie patys sau padeda. Pagaliau viskuo nusivylęs tamsią naktį jis bėga pasimelsti prie Jaboko upokšnio. Pradžios knygos 32-ame skyriuje rašoma: „Jokūbas pasiliko vienas. Tuomet kažkoks vyras grūmėsi su juo iki aušros. Matydamas negalįs jo įveikti, tas vyras taip sudavė jam į šlaunies įdubą, kad Jokūbo šlaunis, jam besigalynėjant su tuo vyru, išsinarino. Tuomet jis tarė: ‘Paleisk mane, nes jau aušta.‘ Bet Jokūbas atsakė: ‘Paleisiu tave tik tada, kai mane palaiminsi.‘ O tas paklausė: ‘Kuo tu vardu?‘ –‘Jokūbas,‘ – atsakė šis. Anas tarė: ‘Nuo šiol tavo vardas bus nebe Jokūbas, bet Izraelis, nes ėmeisi su Dievu bei žmonėmis ir nugalėjai‘“(24–28).
Pasiklausę šios istorijos mes galime padaryti dvi svarbias išvadas. Pirmiausia, atsivertimas į Dievą ir visiškas pasišventimas Dievui žmogaus gyvenime nebūtinai įvyksta tuo pačiu metu. Antra, žmogus liaujasi bandęs pasiekti ką nors savo jėgomis tik tada, kai patiria kovą; ir kiekvienas, patyręs kovą, supranta jos svarbą. Jokūbas po kovos liko su sužeista kulšimi, ir to sužeidimo žymes jis jautė visą savo gyvenimą. Kai kas nors panašaus atsitinka mums, pradedame tai suprasti. Jūs galite nepajusti atsivertimo momento, bet visada galėsite nustatyti, kada prasideda tokia krizė, kokia buvo apėmusi Jokūbą prie Jaboko upokšnio.