Kovok gerąją tikėjimo kovą, pagauk amžinąjį gyvenimą, kuriam esi pašauktas ir kuriam pateikei gerą išpažinimą daugelio liudytojų akyse (1 Tim 6, 12).
Kas yra tikėjimo kova? Tikėjimas – tai pasitikėjimas. Kuo jūs pasitikite? Tuo, ką pažįstate. Todėl jeigu jūs susipažinote su tuo, kas yra vertas pasitikėjimo, galite pasakyti, kad turite tikėjimą. Dievo pažinimas veda prie pasitikėjimo Juo. Jei susipažįstate su asmenybe, kuri verta visiško pasitikėjimo, jums nereikia padėti, kad imtumėte ja pasitikėti. Todėl tikėjimas negali būti pasiektas kokiomis nors pastangomis, jis ateina kaip natūralus Dievo pažinimo rezultatas. Ir tikėjimas ateina ne pas tuos, kurie jo ieško, o pas tuos, kurie ieško vien tik Jėzaus. Kai ieškome Jėzaus, natūralu, kad mokomės Juo pasitikėti, o kai mokomės Juo pasitikėti, leidžiame Jam kovoti su mūsų priešu, kurį daugelis iš mūsų stengėsi nugalėti savo jėgomis, bet nepajėgė. Tikėjimo kova – tai ne kas kita kaip pastangos, kurias dedame kiekvieną dieną bandydami užmegzti glaudžius ir asmeninius santykius su Viešpačiu Jėzumi Kristumi.
Tikėjimo kova mes laikome kasdienį mūsų gyvenimo pašventimą Dievui. Tikėjimo kova taip pat yra nuolatinis bendravimas su Jėzumi, kiekvieną sekundę, kiekvieną valandą vykstantis bendravimas. Jei mes kovojame tikėjimo kovą, Jis savo ruožtu darbuojasi už mus ir kovoja su nuodėme. Labai ilgai daugelis iš mūsų buvo taip įsitraukę į kovą su nuodėme, kad neturėjo nei laiko, nei jėgų imtis tikėjimo kovos. Ar esate kada nors patekę į tokius spąstus? Viena iš priežasčių, kodėl krikščioniškasis gyvenimas būna toks apverktinai sunkus yra tai, kad kovojame ne ten, kur mums derėtų kovoti ir darbuojamės ten, kur mums darbuotis nederėtų. Krikščioniškojo gyvenimo ir išgelbėjimo laidas – tik teisingas ir gerai suvokiamas bendravimas su Dievu.
Išgelbėjimo per tikėjimą Kristumi prielaida yra tas faktas, kad tik Kristus mus išgelbės. Mes išgelbėjami per tikėjimą Kristumi, o mūsų darbai yra mūsų išgelbėjimo vaisius, bet jokiu būdu ne priežastis. Todėl Dievas mus kviečia dalyvauti toje kovoje, kurią mes turime patirti. Kiek jau laiko praėjo, mano bičiuli, kai tu paskutinį kartą sėdėjai ir mąstei apie išgelbėjimo tiesą? lr kiek jau laiko praėjo nuo tos akimirkos, kai tu keturias valandas be pertraukos žiūrėdavai televizijos laidas, net nepastebėdamas, kaip bėga laikas? Galima tvirtai pasakyti, kad visa, į ką šiame gyvenime sukoncentruotas mūsų dėmesys ir mintys, visa tai ir nulems mūsų likimą. „Jei žmogaus žvilgsnis nuolatos nukreiptas į Kristų, Šventoji Dvasia nenustos veikusi tol, kol sieloje neatsispindės Dievo atvaizdas“ (Su meile iš Dangaus, 302 p.).
Morisas L.Vendenas
