O Jėzus jiems kalbėjo: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite Jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės!“ (Jn 6, 53)
Reikalavimas valgyti Kristaus Kūną ir gerti Jo Kraują iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti keistas. Tas reikalavimas atrodė keistas tiems, kurie pirmą kartą girdėjo Jėzaus žodžius, apie ką ir rašoma Evangelijos pagal Joną 6-ame skyriuje. Tačiau Pranašystės Dvasia patikslina ir paaiškina to pasisakymo reikšmę: „Kristus paskelbė, kad Dievo Žodžio, tos Dangaus Duonos, priėmimas reiškia Jo paties priėmimą. Kai Dievo Žodis prasiskverbia į širdį, mes tampame tarsi valgę Dievo Sūnaus kūno ir gėrę Jo kraujo. Kai tas priėmimas praskaidrina mums protą, širdis yra dar atviresnė skelbiamam Žodžiui, ir mes dvasiškai augame. Žmogus yra pašauktas tą Žodi priimti, bet jei jo širdis uždara, jei Žodis neranda į ją kelio, jei žmogus iš Dievo nesimoko, jis neišvengiamai iškraipys Dievo Žodį ir bandys panaudoti jį piktam.
Mes žinome, kad kraujas kūne susidaro iš suvalgyto ir perdirbto maisto elementų; taip ir Kristus žmogaus širdyje formuojasi šiam priimant Dievo Žodį, kuris yra Jo Kūnas ir Kraujas. Priimantis Dievo Žodį turi savyje Kristų, Šlovės Viltį. Rašytinis Žodis tą, kuris jį tyrinėja, pripratina prie Dievo Sūnaus Kūno ir Kraujo. Toks žmogus, paklusdamas tam Žodžiui, tampa dieviškosios esybės dalininku. Poreikio natūraliam maistui negalima patenkinti tik vieną kartą jo paragavus. Jei norime patenkinti dvasinius poreikius, reikia Dievo Žodį priimti kasdien.
Fizinis gyvenimas priklauso nuo kraujo, o dvasinį gyvenimą palaiko tikėjimas Kristaus krauju. Žmogaus kūnas nuolat praranda energiją ir todėl turi atsinaujinti, gaudamas elementus iš kraujo, kuris savo ruožtu ima reikalingas medžiagas iš maisto. Dėl tos pačios priežasties reikia nuolat priimti Dievo Žodį, nes pažinti Dievo Žodį reiškia turėti amžinąjį gyvenimą. Šis Žodis turi tapti mūsų maistu ir gėrimu. Tik juo gali būti pagirdyta mūsų siela, tik jame ji gali rasti jėgų gyvenimui. Mes turime gerai suprasti, kas šiuo Žodžiu teigiama, kad atsinaujintume proto dvasia ir nuolat augtume siekdami mūsų išgelbėjimo Vadovo, Kristaus pilnatvės amžiaus saiko“ (Iš žurnalo Review and Herald, 1897 11 23).
Morisas L.Vendenas
