Jūsų tėvai dykumoje valgė maną ir mirė. O štai ši duona yra nužengusi iš dangaus, kad, kas ją valgys, nemirtų (Jn 6, 49–50).
Vadindamas save Gyvenimo duona, Jėzus šią gyvąją duoną palygino su mana – dangiškąja duona, kuri buvo pasiųsta Izraelio tautai. Grįžkime prie pasakojimo apie maną, užrašyto Išėjimo knygos 16 – ame skyriuje, ir sulyginkime ją su gyvenimo Duonos priėmimo principu.
Mana krito į žemę naktį, ir pamatę ją izraelitai labai nustebo. „Kas tai?“ – klausinėjo jie. Iš tikro žodis mana būtent ir reiškia – „kas tai“.
„Mozė tarė jiems: ‘Tai duona, kurios Viešpats davė jums valgyti! Štai Viešpaties įsakymas: Prisirinkite jos tiek, kiek kiekvienam pagal asmenų skaičių reikia. Kiekvienam asmeniui po vieną omerą. Kiekvienas aprūpina visus esančius savo palapinėje‘“ (Iš 16, 15–16). Ką reiškia žodžiai: tiek, kiek reikia? Pirmiausia čia turimas galvoje šeimos narių skaičius, bet galima įžiūrėti ir kitą prasmę.
Kai gyvenau Glendaile, kartą aplankiau netoliese gyvenusį pastorių Ričardsą. Mums besikalbant jis ėmė svarstyti, kodėl mūsų laikais krikščioniškosios pamaldos nedaro tokio didelio poveikio. „Žinote, tarė jis, – labai nedaug iš mūsų, tarnautojų, kasdien bent keturias valandas praleidžia vieni su Dievu. Tai viena iš mūsų problemų.“ Aš nustebęs pratariau: „Ką? a… taip, tai iš tikrųjų labai blogai.“
Jei jūs nuspręstumėte rytoj rytą keturias valandas praleisti vieni su Dievu, ką gi jūs veiktumėte atėjus tam laikui? Ar jums tai pavyktų? Ką jūs veiktumėte per tas keturias valandas? Ar jūs girdėjote apie žmones, kurie meldžiasi per naktį? Ar galvojote apie tai, kad jiems yra atsakoma į jų maldą?
Kiekvienas tesusirenka tiek, kiek suvalgo. Ar galite praleisti valandą, pasilikę vieni su Dievu? O pusvalandį? O gal šį laiką lems jūsų krikščioniškojo gyvenimo stiprėjimas ir branda? Ar galima padaryti prielaidą, kad kūdikis Kristuje gali nežinoti, ką jam veikti pasilikus vienam su Dievu ir penkias minutes? Ar įmanoma, kad subrendęs krikščionis negalėtų rasti pakankamai laiko tokiam bendravimui? Izraelitai darė taip, kad vieni prisirinko daug, o kiti – mažai (Iš 16, 17), bet kai paseikėjo omeru, daugiau prisirinkusiems nebuvo per daug, o mažiau prisirinkusiems nebuvo per mažai.
Morisas L.Vendenas
