Aš žinau, Viešpatie, kad ne žmogus sau kelią lemia. Žmogus negali nei pasirinkti gyvenimo kelio, nei savo žingsnius gyvenime pakreipti (Jer 10, 23).
Ar galvojote kada nors apie tai, kad Jėzaus žemiškasis gyvenimas labai priklausė nuo Jo bendravimo su Dangiškuoju Tėvu? „Gyvendamas žemėje Kristus pats nekūrė sau planų. Jis vadovavosi tik dieviškaisiais planais, kuriuos diena iš dienos Jam atskleisdavo Tėvas. Taip pat ir mes turėtume būti priklausomi nuo Dievo, kad mūsų gyvenimas būtų tik Jo valios vykdymas. Kai patikėsime Jam savo kelius, Jis nukreips mūsų žingsnius reikiama linkme“ (Ministry of Healing (Tarnavimas gydymu), p. 479).
Jeigu Jėzus Dievo planais vadovavosi savo kasdieniame gyvenime, tai, žinoma, Jis išklausydavo nurodymų kiekvienos dienos rytą, kol dar nebuvo pradėjęs veikti. Mes negalime įsivaizduoti Jėzaus, ateinančio pas Tėvą vakare ir sakančio: „Kokie Tavo ketinimai Mano atžvilgiu šiandien?“ Tai būtų visiškai nelogiška.
Ar jūs nenorėtumėte turėti tokio stipraus ryšio su Viešpačiu, kad Jis galėtų apšviesti jūsų protą ir kasdien asmeniškai atskleisti jums ateinančios dienos planus? Tai reiškia, kad jūs galite turėti savo planų, bet visada būsite pasiruošę juos pakeisti. Knygoje „Kelias pas Kristų“ sakoma: „Pasišvęskite Dievui rytą. Tebus tai pirmasis jūsų atliktas darbas. Melskitės: ‘Imk mane, Viešpatie! Aš visas esu Tavo. Visus savo planus aš sudedu prie Tavo kojų. Naudokis manimi šiandieną savo tarnystėje. Gyvenk su manimi, kad aš dirbčiau savo darbą, pasilikdamas Tavyje.‘ Taip turi būti kas dieną. Kiekvieną rytą pasišvęskite Dievui visai dienai. Patikėkite Jam savo planus, kad galėtumėte arba juos įvykdyti, arba atsisakyti jų, kaip jums nurodys Apvaizda. Taip diena po dienos Jūs atiduosite savo gyvenimą į Dievo rankas, ir taip jūsų gyvenimas darysis vis labiau ir labiau panašus į Kristaus“ (70p.).
Kai mūsų gyvenimas ims darytis vis labiau panašus į Kristaus, mes pradėsime geriau suprasti Jo valią, ir mūsų susidaryti planai vis dažniau bus Jo, o ne mūsų planai.
Kiekvienos dienos rytą pasišvenčiame Dievui ne dėl to, kad kaip nors praleistume laiką, ne tam, kad vėliau kalbėdamiesi su kuo nors užsimintume, jog praleidome valandą bendraudami su Dievu. Toks pasišventimas būtinas, nes šitaip pažįstame Dievą ir išmokstame Juo pasitikėti, sužinome Jo valią ir kasdieną priimame Auką, kurią Jis aukoja už mus. Ar jūs pažįstate Dievą šiandien? Ar stengsitės Jį pažinti ir rytoj rytą?
Morisas L.Vendenas
