Nuvargusiam Jis duoda jėgų, bejėgiui atšviežina gyvastį (Iz 40, 29).
Geroji naujiena apie išgelbėjimą per tikėjimą Kristumi skirta ne tik stiprioms asmenybėms, bet ir patiems silpniausiems žmonėms. Ji susijusi su paklusnumo ir amžinojo gyvenimo problema. Kadangi tikrasis paklusnumas kyla iš pačių širdies gelmių, tai stiprūs žmonės, atsisakę Kristaus galios, tesugeba demonstruoti paklusnumą, o tikrąją pergalę gali pasiekti kiekvienas.
Bet kaip tada suprasti santykius su Kristumi? Ne visada mūsų noras artėti prie Kristaus ir taip atlikti tikėjimo žygdarbį kyla savaime ir būna spontaniškas. Ir jeigu tikėjimu grindžiami santykiai su Kristumi tikrai yra krikščioniškojo gyvenimo esmė, tai argi stipri asmenybė tuo atžvilgiu nėra pranašesnė?
Ar jūs kada nors skaitėte, kad „kai žmogaus širdyje kyla troškimas paklusti Dievui, kai jis stengiasi tą tikslą pasiekti, Jėzus priima tą troškimą ir pastangas kaip žmogaus siekimą geriau Jam tarnauti ir pašalina žmogiškąją negalią savo dieviškaisiais nuopelnais“? (Iš žurnalo „Signs of the Times“ („Laiko ženklai“), 1880 06 16). Perskaitę tokius teiginius padarome išvadą, kad jei norime paklusti Įstatymui, turime stengtis iš visų jėgų. Bet kai skaitome visą straipsnį ir pamatome to teiginio kontekstą, mums paaiškėja, kad autorius turi galvoje pastangas ieškoti bendravimo su Dievu, tokias pastangas, kurios yra tikrojo paklusnumo šaltinis. Straipsnyje rašoma apie tai, kad reikia atverti širdį, pakviesti Dievą įžengti į savo gyvenimą ir tokiu būdu išreikšti savo paklusnumą Jam. Ten kalbama, jog mes kasdien turime stengtis su Juo bendrauti, kad Jis galėtų būti su mumis visą dieną. Kai jūs tai darote, Kristus, turintis savo dieviškąjį orumą, pasirūpina, kad jūs nuolat priklausytumėte nuo Dievo.
Net silpniausias žmogus, kuris nebeturi jėgų atsisakyti girtuoklystės, rūkymo ar kokio kito pražūtingo įpročio, kuris bijo, kad jam niekada nepavyks sąmoningai ir asmeniškai bendrauti su Dievu, įgyja viltį, nes Dievas pasitinka jį jam dar nenuėjus nė pusės kelio. Tačiau kai kalbame apie nuodėmės nugalėjimą, Dievas nepasitinka manęs pusiaukelėje, Jis eina kartu nuo pat pradžios.
Morisas L.Vendenas
