Mano vaikeliai, rašau jums tai, kad nedarytumėte nuodėmių. O jei kuris nusidėtų, tai mes turime Užtarėją pas Tėvą, teisųjį Jėzų Kristų (1 Jn 2, 1).
Tyrinėdami paklusimo Dievo vadovavimui klausimą, gyvenime susiduriame su daugybe sunkumų. Stiprėjant mūsų kaip krikščionių tikėjimui, esant vis artimesniems santykiams su Kristumi, mes kartais priklausome nuo Jo, o kartais – nuo pačių savęs. Čia leidžiame, kad Jis mums vadovautų, čia išsprūstame iš Jo vadovavimo, ir tada patenkame šėtono valdžion. Nors suprantame, kad bet kuriuo metu galime visiškai atsiduoti Dievo vadovavimui, visiškai Jam paklusti ir taip pasiekti pergalę, vis dėlto turime pripažinti, kad šia galimybe pasinaudojame retai.
Prisiminkite Petrą. Perskaitę 16-tą Evangelijos pagal Matą skyrių, matome, kad jo gyvenime pasikeisdamos viešpatavo tai viena, tai kita jėga. Jėzus paklausė savo mokinių, kuo šie Jį laiko, ir Petras iš karto atsakė: „Tu esi Mesijas.“ Jėzus pagyrė jį už tokį atsakymą ir paaiškino, kad šią tiesą Petrui apreiškė Šventoji Dvasia. Kiek vėliau, kai Jėzus ėmė kalbėti apie savo būsimas kančias, Petras ėmė Jam prieštarauti: „Nieku gyvu, Viešpatie, Tau neturi taip atsitikti!“ (Mt 16, 22) Jėzus atsakė: „Eik šalin, šėtone!“ (Mt 16, 23) Akivaizdu, kad Petrui vadovavo tai Dievas, tai šėtonas. Mintis apie būsimas kančias privertė jį nukreipti savo dvasios akis nuo dieviškosios jėgos ir sutelkti dėmesį į save. Todėl Petras ir nupuolė.
Kitas čia labai tinkantis pavyzdys – Morta. Kai po Lozoriaus mirties Kristus atėjo pas ją ir jos seserį, nepaisant Lozoriaus mirties, Morta pasitiko Jį tvirtai tikėdama ir neabejodama Jo galia ir meile. Bet vėliau, kai Jis pasakė, kad reikia nuridenti akmenį, ji sukaupė dėmėsi į save ir todėl suabejojo Kristaus žodžiais. Kažkiek laiko jai vadovavo Dievas, kažkiek – šėtonas.
Šventajame Rašte šis klausimas gvildenamas ne vieną kartą. Mokiniai, kurie plaunant kojas Jėzaus buvo pavadinti švariais, paliko Jį ir gėdingai pabėgo, kai į Getsemanę atėjo minia Jo suimti. Zacharijas, Jono Krikštytojo tėvas, tokią akimirką sutelkęs dėmesį į savo žmogiškąją silpnybę, suabejojo angelo žodžiais ir todėl negalėjo kalbėti tol, kol tie žodžiai neišsipildė. Ir šiandien, stiprėjant mūsų tikėjimui, kiekvienas iš mūsų gali patirti tą patį. Bet Dievas nori pradėti mums vadovauti kaip galima greičiau.
Morisas L.Vendenas
