Paskutinę, iškilmingiausiąją šventės dieną Jėzus stovėjo ten ir šaukė: „Jei kas trokšta, teateina pas Mane ir tegu geria“ (Jn 7, 37)
Edas jautėsi bjauriai. Burna išdžiūvo, suskilo lūpos, o galva taip stipriai svaigo, kad jis dažnai griuvinėjo. Ir kaskart, kai šitaip atsitikdavo, jį kamuodavo didelis nerimas.
Edas nusprendė eiti pas gydytoją, nes jo netenkino perspektyva visą gyvenimą taip kankintis. Gydytojas, išklausęs jo nusiskundimų, palingavo galvą: „Edai, tu kenti nuo troškulio. Tai labai paplitusi problema.“ Edas pajuto palengvėjimą. „O ką aš turėčiau daryti?“ – paklausė jis. Gydytojas atsilošė kėdėje: „Pirmiausia tu turi nuspręsti, kas labiau tave kamuoja: ar sausa burna, ar suskilusios lūpos, ar dar kas nors. Tarkim, kad tau labiausiai nerimą kelia suskilusios lūpos. Gydyk jas, kol sugis. Paskui gydyk kitką. Dėk visas valios pastangas. Čia ir slypi sėkmės paslaptis.“
Edas parėjo namo, bet po kelių dienų stropaus lūpų gydymosi pasijuto dar blogiau. Jis nusprendė kreiptis į kitą gydytoją. Šis, išgirdęs jo istoriją, pareiškė jam užuojautą: „Nesuprantu, kodėl anas gydytojas nepasakė tau tokio paprasto dalyko! Kai žmogus kenčia nuo troškulio, jam paprasčiausiai reikia duoti vandens!“
– Vandens? – vos girdimai sukuždėjo Edas. – Tai skamba taip gražiai. Tačiau kur man jo gauti?
– Jis semiamas iš šulinio – atsakė gydytojas.
Edas skubiai išėjo ir pradėjo kasti šulinį. Po kurio laiko jis pavargo. Atrodė, kad jis greičiau numirs, negu iškas reikiamo gylio šulinį. Bet staiga jis išgirdo džiugią žinią: pasirodo šulinys jau buvo iškastas. Jam tereikėjo nueiti pas šulinio savininką ir pasisemti tiek vandens, kiek reikia. Edas nuėjo prie šulinio ir priėmė tą gaivinančią dovaną. Dabar jis kiekvienam pasakoja apie tai.
Dauguma mūsų savo krikščioniškajame gyvenime išeikvojo daug laiko, mėgindami išsigydyti nuodėmės simptomus bei gauti gyvybės vandens savo pastangomis. Kai suprasime, kad teisingas valios panaudojimas yra atėjimas pas Kristų, kuris kviečia: „Kas trokšta, teateina, ir kas nori, tesisemia dovanai gyvybės vandens“, pasieksime pergalę, kurios savo jėgomis siekėme nesėkmingai. Mums nereikia kasti šulinio. Jis iškastas. Mums reikia tik vieno – ateiti ir priimti Jo malonės turtus.
Morisas L.Vendenas
