MEILĖ RIBŲ NETURI

Efraimai, kaip galiu tave atmesti? Izraeli, kaip galiu tave apleisti? Negi galiu padaryti tave kaip Admą ar pasielgti su tavimi kaip su Ceboimais? Mano širdis neleidžia Man to padaryti! Mano gailestingumas tau per stiprus! (Ozėjo 11, 8)

Jeigu jūs turite kokių nors abejonių dėl mūsų Dangiškojo Tė­vo meilės, tai pažvelkite į Jėzų, kuris atėjo Jį apreikšti. Štai jūs matote, kaip Jis ant asilo artinasi prie Jeruzalės vartų. Štai Jis žvelgia nuo kalvos viršūnės į miestą, išsidėsčiusį žemai, ir verkia dėl jo. Jis sušunka: „O Jeruzale, Jeruzale! Kaip Aš su tavimi pasielgsiu?“ Kai mes žiūrime į Jėzų, kuris taip stipriai mus pamilo, tuomet pradedame suprasti visą šiame klausime esantį skausmą ir gailestį. Tuomet mūsų širdys prisipildo daug gilesnės meilės bei noro tarnauti mūsų artimiesiems, kad kiek galima daugiau jų atvestume pas Dievą.

Matydami savo mylimųjų kovą, suprasdami, kokia didžiulė kaina buvo už juos užmokėta, visa tai matydami tikroje šviesoje, mes nesielgsime su jais pagal jų vertybes ar trūkumus, ar pri­klausomai nuo to, kaip mes su jais sutariame. Reikėtų prisiminti vieną istoriją. Kartą mieste susitiko du žmonės. Vienas turėjo sūnų, kuris tėvui teikė daug skausmo. Tuomet kitas jam tarė: „Jeigu tai būtų mano sūnus – aš jau seniai būčiau jo atsisakęs.“ O pirma­sis atsakė: „Aš taip pat tai padaryčiau, jeigu tai būtų tavo sūnus, o ne mano.“ Jūs paprasčiausiai negalėsite abejingai praeiti pro tuos, kuriuos mylite: pro tėvus, gimines ar draugus.

Kartais mes sakome žmonėms, kad jie yra už ką nors atsa­kingi, tačiau jie šios atsakomybės gali visai nejausti. Kartais mes uždedame sunkią naštą žmonėms, sakydami: „Jūs privalote ką nors iš savo namų atvesti į tiesą. Jūs esate atsakingi už tą ir tą žmogų. Jeigu jie žus, jūs būsite atsakingi už tai.“ Toks priėjimas prie žmonių, kurie visiškai neįtraukti į Evangelijos tarnystę, jų sie­lose palieka tik kaltės jausmą.

Kartais manęs paklausia: „Kaip dažnai aš turiu melstis už tą ar aną žmogų?“ Tai kvailas klausimas. Meilė jo niekad ne­išduos. Meilė prašo ir maldauja, nes kitaip ji elgtis negali, kadangi nepajėgia palikti to, kurį myli. Meilė nežino žodžio „užtenka“.

Morisas L.Vendenas