Išgirdę žodį „kalėdos“, mintimis nukeliaujate į praeitį ir prisimenate savo dalyvavimą šventėje, kuriose santa klausas, eglutė, šviečiančios liepsnelės, blizgučiais pasipuošę žmonės džiugino akį. Atrodo, kad šis žiemos laikotarpis yra vienas iš geriausiai nuteikiančių, bet tuo pat metu paskatinančių pirkti blizgučius, ieškoti parduotuvėse eglės, rašyti atvirutes ar žinutes sveikinant visus su šventomis kalėdomis.
Tačiau kalėdos nėra laikomos vien tik santa klauso šventė. Krikščionys skaito, jog tą dieną gimė Jėzus. Dėl šio tikėjimo visomis pastangomis stengiamasi į sukurtą kalėdų pasaką įterpti prakartėlės, šieno, trijų žmonių palinkusių virš kūdikio vaizdinį. Stengiantis išstumti santą klausą iš savo vietos, vis tiktais teko pripažinti, kad greičiau kupranugaris pralys pro adatos skylutę, negu santa klausas užleis pagrindinę vietą kūdikiui. Po ilgos kovos, galiausiai laimėjo sinkretizmas. Kalėdinėse atvirutėse vaizduojama žalios spalvos eglutė, papuošta įvairiomis žybsinčiomis girliandomis, su žvaigždute, bei šalia stovinčiais naminiais gyvūnais, o prie ėdžiose ant šieno nupiešto kūdikio, palinkę žmonės.
Sinkretizmas – įvairių (dažnai prieštaringų) filosofinių, religinių, visuomeninių pažiūrų jungimas. Prieštaraujantys vienas kitam požiūriai suliejami vienas su kitu, kad gautųsi naujas rezultatas – nauja pasaulėžiūra.
Skirtingos idėjos, skirtingi mokymai, skirtingos religijos, tikėjimai jungiami vienas su kitu, ištrinant bet kokias ribas. Kilus reformacijai, Ignacijus Lojola įkūrė jėzuitų ordiną, kurio tikslas buvo kovoti prieš reformacijos idėjas. Šiandieną jėzuitas gali parašyti knygą, kurioje cituos garsiausius reformacijos pradininkų pasisakymus ir pritars jiems, jų citatas įdėdamas į kitokį kontekstą.
Mes gyvename visuomenėje, kurioje Šventojo Rašto mokymas maišomas su pagoniškais mokymais, kurie Bibliją padaro eiline knyga. Kam naudinga didžiausią žmonijos istorijoje įvykį – mūsų Viešpaties Jėzaus gimimą, įterpti tarp žaliuojančios eglės, žybsinčių girliandų, dovanų dėžučių, prakartėlės, galvijų vaizdinių? Nė vienas iš šių vaizdinių nieko bendra neturi su Jėzumi. Nebuvo eglutės, nebuvo girliandų ir santa klauso ten nebuvo.
Viešpats, Kuris Savo įstatymą įrašo į mūsų širdis, ir Kuris primena, jog Jis yra Tas, kuris išvedė Izraelio tautą iš Egipto, trokšta vieno – kad Jo klausytume ir Juo pasitikėtume. Mūsų pasirinkimas paklusti Jam apsaugoja nuo pavojaus netekti amžino gyvenimo.
(Išėjimo 20, 2.3) „Aš esu VIEŠPATS, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų. Neturėsi kitų dievų, tiktai mane.”
(Pakartoto Įstatymo 5, 29.32.33) „O kad jie visada turėtų tokią širdį manęs bijoti ir laikytis visų mano įsakymų! Tada jiems ir jų vaikams sektųsi amžinai!… Todėl stenkitės elgtis, kaip VIEŠPATS yra jums įsakęs. Nenukrypkite nei į dešinę, nei į kairę. Tiksliai sekite visą kelią, kurį VIEŠPATS, jūsų Dievas, jums įsakė, kad klestėtumėte ir jums sektųsi, kad ilgai gyventumėte krašte, kurį paveldėsite.”
Viešpats myli mus. Jis žino kokie sunkumai mus slegia ir kokios negandos palaužia. Jis žino ko mums reikia, kad šioje žemėje gyventume kiek įmanoma laimingesni, sveikesni, bei mylintys vieni kitus. Mes negalime matyti taip kaip Viešpats mato, todėl tuomet kai svarstome apie tai kaip turime gyventi, mūsų svarstymas yra paremtas tik mūsų pačių menka, nuodėmingo žmogaus patirtimi. Tas, Kuris neklysta, pasakė, jog turime daryti skirtumą tarp tiesos ir melo. Negalime svetimos religijos mokymus įtraukti į Dievo žodžio mokymą.
(Kun 10, 10.11) „Nes jūs turite daryti skirtumą tarp to, kas šventa, ir to, kas prasta, tarp to, kas švaru, ir to, kas nešvaru; jūs turite mokyti izraelitus visų įstatų, kuriuos jiems paskelbė VIEŠPATS per Mozę.“
Artinantis vienam iš didžiausių žmonijos istorijoje įvykių – Kristaus šlovingam atėjimui į Žemę, velnias aktyviai veikia klaidindamas ir apgaudinėdamas, siekdamas atitolinti žmogų nuo meilės tiesai „kuri būtų juos išganiusi.” (Antras laiškas tesalonikiečiams 2, 10) ir nuo mūsų Gelbėtojo ir Viešpaties. Religinių mokymų sinkretizmas – tai vienas iš būdų atitraukiančių žmogų nuo nuoširdaus Kristaus pripažinimo.
Tuomet, kai Jozuė, Izraelio tautos vadovas kreipėsi į žmones ragindamas apsispręsti kam jie nori tarnauti, žmonės svyravo savo įsitikinimuose. Laisva valia duota kiekvienam. Kiekvienas gali nuspręsti kuo tikėti ir kaip tikėti. Tačiau pasirinkdami gyventi pagal savo širdį, pasirenkame neklausyti Viešpaties. Ir šį faktą reikia gerai įsisąmoninti. Jozuės žodžiai užrašyti jo knygoje yra nedviprasmiški.
(Jozuė 24, 15) „Arba, jei jums nepatinka tarnauti VIEŠPAČIUI, rinkitės šiandien, kam tarnausite: dievams, kuriems jūsų protėviai tarnavo, būdami Užupyje, ar dievams amoritų, kurių krašte gyvenate; bet aš ir mano šeima tarnausime VIEŠPAČIUI.”
Ar tu pasitikėsi Gyvuoju Dievu, Kuris nori, kad Jam priklausytumei, ar vis dėlto tu sau sakysi: „Gyvensiu su Dievu ir tuo pat metu su geromis, man patinkančiomis tradicijomis. Pripažinsiu Dievą, bet ir Santos neatsisakysiu.“
Pradžios knygoje (pirmoji Šventojo Rašto knyga) aprašyta kas atsitiko su žmonėmis, kurie nusigręžė nuo Viešpaties ir kaip gyveno tie žmonės, kurie pripažino ir Viešpatį, ir stabus. Vienas iš jų, Labanas, kuriam Jokūbas, vėliau pavadintas Izraelio vardu, daug metų tarnavo. Atėjus metui Jokūbas gavo iš Viešpaties paraginimą sugrįžti į savo tėvo gimtinę. (Pradžios 31, 19) „O Labanas buvo išėjęs avių kirpti. Rachelė tuo metu pasivogė savo tėvo šeimos stabus.”
Ką padarė Rachelė? Rachelė buvo pripratusi prie šeimos stabų ir ji manė, kad jie gali būti naudingi jų kelionėje. Kaip galima vienu metu tarnauti Dievui ir pripažinti stabus? Vėliau, po to, kai Viešpats apsireiškė Jokūbui ir nurodė, kur jis turi persikelti gyventi, patriarchas liepė visai savo šeimynai atsikratyti stabų. Kaip gali derintis tikėjimas išpažįstant Gyvąjį Dievą ir tuo pat metu stabų garbinimas?
(Pradžios knyga 35, 2.4) „Užtat Jokūbas savo šeimai ir visiems buvusiems su juo įsakė: „Atsikratykite svetimų dievų, kuriuos turite prie savęs… Jie atidavė Jokūbui visus svetimus dievus, kuriuos turėjo, ir auskarus iš ausų. Jokūbas užkasė juos po ąžuolu prie Sichemo.”
Izraelitai, ne kartą bandė sujungti du skirtingus garbinimo stilius, tikėdami, kad tokia sąjunga bus progresas garbinant Dievą. Vienas iš tokių momentų aprašyta pranašo Ezekelio knygoje. Viešpats regėjime atskleidė pranašui kaip Izraelio seniūnai Jeruzalėje garbino stabus.
(Ezekelio knyga 8, 5.6.11.12) „Tuomet jis tarė man: „Žmogau, dabar pakelk akis į šiaurės pusę!“ Aš pakėliau akis į šiaurės pusę, ir ten, į šiaurę nuo aukuro vartų, pačioje angoje, buvo tas pavydo stabas. Jis kalbėjo: „Žmogau, ar matai, ką jie daro? Tuos bjaurius nusikaltimus, kuriuos Izraelio namai čia daro, kad mane atitolintų nuo mano Šventyklos? Net dar bjauresnių nusikaltimų pamatysi.” „… Priešais juos stovėjo septyniasdešimt Izraelio namų seniūnų drauge su Šafano sūnumi Jaazaniju. Kiekvienas laikė rankoje smilkytuvą, ir kvapus smilkalų dūmų debesis kilo aukštyn. Tuomet jis tarė man: „Žmogau, ar matai, ką Izraelio namų seniūnai daro patamsiais, kiekvienas savo stabų kambaryje, sakydami: ‘VIEŠPATS mūsų nemato! VIEŠPATS paliko kraštą!’”
Jeigu žmonės nusprendžia daryti gerus darbus ir švęsti šventes, kurios pralinksmina, sukelia gerą nuotaiką, kodėl Viešpačiui turi tai būti nepriimtina? Argi Jis nemyli mus? Argi Jo širdis nesidžiaugia, kai šventinės nuotaikos tvyro visuomenėje?
Miestas pasipuošia girliandomis ir šviesomis, skamba kalėdinė muzika, kuri pakelia žmogui nuotaiką ir paskatina nuėjus į parduotuvę pirkti niekučius, beverčius, tačiau brangius, bei džiuginančius akį.
Kas yra svarbu mūsų svarstyme? Svarbu yra tai, kad Viešpats įvykius vertina ne taip kaip mes. Žmogus žiūri į išorę, o Viešpats žvelgia į širdį. Jis žino su kokiomis negandomis susiduriame ir žino, kiek yra stiprus mums nematomas priešas velnias. Ką nuslepia pasipuošęs papuošalais miestas? Naujajame Testamente parašyta, jog pasaulio karalysčių didingumu velnias norėjo sugundyti Jėzų atsisakyti Savo plano mirti už žmonių nuodėmes. Jis siūlė Jam atgauti visas žmonių karalystes veltui. Tik pateikė mažytę sąlygą.
(Evangelija pagal Matą 4, 8.9) „Velnias vėl paima jį į labai aukštą kalną ir, rodydamas viso pasaulio karalystes bei jų didybę, taria: „Visa tai aš tau atiduosiu, jei parpuolęs pagarbinsi mane.“
Gražus fasadas traukia žmones. Reklamos siūlo žmonėms naują gyvenimą, naujus pojūčius ir neįtikėtinas patirtis įsigijus reklamuojamus daiktus. Tačiau po visų grožybių šydu slepiama karti tiesa – žmonių mirtys, nusikalstamumas, iškrypimai, priešiškumo dvasia, nesantaikos, karai, kankinimai, pajuokos, pragaištis… Nuodėmė parklupdė tautas ir sužalojo daugelio gyvenimus. Jėzus atėjo į šį pasaulį, kad sunaikintų nuodėmes. Jis yra Gelbėtojas iš amžinosios mirties. Jis dabar dovanoja kiekvienam patikėjusiam Juo, amžiną gyvenimą. (Evangelija pagal Joną 10, 10) „Vagis ateina tik vogti, žudyti, naikinti. Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų.”
Nereikia mitologijos painioti su realiais įvykiais. Nereikia pagonybės maišyti su krikščionybe. Viešpats nelaimina tokios sąjungos. Tokia sąjunga, kai tiesa sumaišoma su melu vadinama Babele. Dievas kviečia išeiti iš sumaišties.
(Apr 18, 4.5) „Ir išgirdau iš dangaus kitą balsą, skelbiantį: „Išeik iš Babelės, mano tauta, kad nedalyvautum jos nuodėmėse ir nepatirtum jos negandų! Mat jos nuodėmės pasiekė dangų, ir Dievas prisiminė jos piktenybes.”
Savo žmonėms Dievas per pranašą Jeremiją pasakė, kad jeigu jie nori toliau būti Jo tautos dalimi, tuomet turi klausyti Jo balso. (Jeremijo knyga 7, 23) Bet daviau jiems vieną įsakymą: ‘Klausykite mano balso! Tada aš būsiu jūsų Dievas, o jūs būsite mano tauta. Eikite visur tik tuo keliu, kuriuo jums įsakau, idant jums sektųsi.’” Paklusnumas Dievui apsprendžia ar esame Jo tauta. Viešpats nemokė, jog galima sujungti pagoniškus papročius su Biblijos mokymu.
Mes gyvename visuomenėje, kurioje buvo ir bus švenčiamos šventės. Svarbu yra atskirti pagoniškus papročius, tradicijas nuo Biblijos mokymo. O jei dalyvaujate kalėdiniuose susitikimuose (ne švenčiant kalėdas, bet dėl įvairių kitų priežasčių), tuomet reikia neužmiršti iš kur kilo šis paprotys, bei vaikus mokyti tiesos, kad nebūtų jungiama tiesa su mitu.
Pastorius Valius Eičinas
