Nes dar trumpa, trumpa valandėlė, ir ateis Laukiamasis, ir neužtruks (Hbr 10, 37).
Prieš keletą metų mano tėvas ir dėdė viename mieste rengė susirinkimus. Vieną vakarą, kai tik mano dėdė pradėjo pamokslauti, iš pirmų eilių į priekį išbėgo vienas žmogus ir atsisukęs į susirinkimą pradėjo rėkti: „Netikėkite, ką skelbia šie broliai Vendenai! Jie kalba apie pasaulio pabaigą, o jos niekada nebus! Viskas eina įprasta vaga be jokių pakitimų!“ Pasisukęs į mano dėdę, jis tęsė: „Jūs negalite pateikti nė vieno įrodymo, kad taip įvyks!“
– Galiu, – atsakė dėdė. – Jūs esate paskutinis įrodymas, kurį aš jau žinau.
– Ką jūs turite omenyje?
Ir dėdė perskaitė iš 2-ojo Petro laiško (3, 3–4): „Pirmiausia turite žinoti, kad paskutinėmis dienomis pasirodys šaipūnai, kupini pajuokos. Jie gyvens savo geiduliais ir kalbės ‘Kur Jo pažadėtas atėjimas? Juk nuo to laiko, kai užmigo protėviai, visa pasilieka kaip buvę nuo sutvėrimo pradžios.‘“ Tas žmogus tuoj pat atsisėdo į savo vietą. Reikiamu laiku Viešpats davė tikrąjį savo Žodį.
Dievas visada užbaigia pradėtą darbą. Pradėti ir neužbaigti – prie to žmonės priprato čia, šiame nuodėmingame pasaulyje. Tėvai stengiasi mokyti vaikus, kad reikia užbaigti tai, ką pradėjome. Tačiau Jėzus viską užbaigia. Savo prisikėlimo rytą Jis skyrė pakankamai laiko tam, kad rūpestingai sulankstytų savo laidojimo drobulę. Jis ją sutvarkė taip, kaip turėjo sutvarkyti. Daugiau Jam jos nebereikėjo. Tai kažką sako mums apie Jėzų.
Ką Jis ruošiasi užbaigti vėl ateidamas? Jis užbaigs Didįjį žmonijos išgelbėjimo, atpirkimo bei atkūrimo planą. Jis numatė ne tik mūsų gimimą šiame nuodėmingame pasaulyje, bet gali užbaigti ir mūsų gyvenime pradėtąjį darbą. Jis gali mus vesti visą mūsų gyvenimą iki galo, kur faktiškai prasideda amžinybė.
Jėzus ateina. Jis ateina atvirai, visiems matomai. Jis eina užbaigti savo išperkamąjį darbą. Jis eina išlaisvinti mūsų nuo pasaulio nuodėmės ir pasiimti pas save, kad gyventume su Juo buveinėse, kurias pats paruošė visiems, kurie Jį pamilo.
Morisas L.Vendenas
