Rengdamas vaišes, verčiau pasikviesk vargšų, paliegėlių, luošų ir aklų, tai būsi palaimintas, nes jie neturi kuo atsilyginti ir tau bus atlyginta teisiųjų prisikėlime (Lk 14, 13–14).
Pasakojimas apie fariziejų ir muitininką mums primena, kad išgelbėjimas yra dovana. Nei pasninkais, nei dešimtinėmis, nei gerais darbais, kuriuos mes darome vildamiesi tapti teisiais, išgelbėjimo užsitarnauti negalima. Išgelbėjimas – tai dovana.
Kartą Jėzus drauge su mokiniais atėjo į šventyklą. Pamatęs pinigų keitėjus, pirkėjus ir pardavėjus, juos išvijo sakydamas: „[…] iš Mano Tėvo Namų nedarykite prekybos namų“ (Jn 2, 16). Problema buvo ne balandžiuose, avyse ar ėriukuose. Dievo namai – tai ne turgaus aikštė. Išgelbėjimas neparduodamas ir nenuperkamas. Jis yra dovana, kuri dosniai siūloma kiekvienam, kuris tik ją priima. Šio ryto sveikinimo tekste yra Kristaus žodžiai, sakantys, kad į Evangelijos puotą yra kviečiami žmonės, neturintys kuo atsilyginti. Viešpats kviečia prie savo stalo vargšus, paliegėlius, luošus, akluosius, t. y. tuos, kurie neturi kuo atsilyginti už Jo gerumą. Jis ir mus ragina elgtis su kitais lygiai taip, kaip Jis pats elgiasi su mumis.
Muitininkas meldėsi: „Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui“ (Lk 18, 13). Nejaugi būtina būti blogu žmogumi, norint taip nusižeminti? Argi būtina atsidurti pačiame dugne, norint melstis tokiais žodžiais? Argi būtina iš viso būti nusidėjėliu? Apaštalas Paulius toks nebuvo. Jis buvo užkietėjęs fariziejus ir iš pažiūros gyveno nepriekaištingai. Bet, suvokęs Jėzaus meilės gylį ir Jėzaus teisumą, Paulius pripažino esąs pirmutinis iš nusidėjėlių. Problema slypi ne tik tame, kad ištartume teisingus žodžius. Tik tada, kai mes pasikliausime Šventosios Dvasios jėga, žinosime, ką kalbame. Šventoji Dvasia įtikina tuomet, kai žiūrime į Jėzų ir sužinome apie Jį bei Jo meilę mums. Ką daryti, kad patirtume tikrą atgailą, kaip muitininkas? Būtina gilintis į tiesą apie Jėzų ir Jo atliktą išgelbėjimą. Tai sugraudins mūsų širdis. Mes suprasime, kad esame vieni iš tų, nepajėgiančių užmokėti Jėzui, bet vis dėlto esame pakviesti prie Jo stalo. Kai taip įvyksta, mes priimame auką, kuri jau buvo paaukota už mus ir gauname nuteisinimą.
Morisas L.Vendenas
