Mano Siuntėjas yra su Manimi, Jis nepaliko Manęs vieno, nes visuomet darau, kas Jam patinka (Jn 8, 29).
Nepaisant to, kad atėjęs į šį pasaulį Jėzus priėmė žmogiškąją prigimtį, Jis niekada nenusidėjo. Kartais mes pamąstome, ar buvo Jėzus panašus į dar nenusidėjusį Adomą, ar į jau nusidėjusįjį. Ginčytis galima be galo, tačiau tam tikra prasme klausimas pateiktas neteisingai, kadangi Jėzus buvo panašus į dar nepuolusį Adomą, kita vertus, Jis buvo panašus ir į jau nusidėjusį Adomą. Štai todėl šis klausimas ganėtinai sudėtingas. Jėzus buvo panašus į nusidėjusį Adomą savo fizine, protine ir moraline jėga (Su meile iš Dangaus, 96 p.). O į nenusidėjusį Adomą Jėzus buvo panašus ta prasme, kad pats Jėzus buvo nenusidėjęs.
Visi Adomo polinkiai buvo būdingi Jėzui. Tai reiškia, kad ir Jam grėsė gundymai bei galimybė nusidėti. Jėzus perėmė visas žmogiškosios prigimties silpnybes, tačiau Jame nebuvo nuodėmės. „Nė menkiausia nuodėmė nebjaurojo Dievo atvaizdo Jame. Vis dėlto pagundos Jo neaplenkė“ (ten pat, 55 p.).
Dvasinė Kristaus prigimtis neturėjo polinkio nuodėmei. Jis nejautė potraukio nuodėmei ar noro nusidėti. Ar jūs galite taip pasakyti apie save? Ar galima taip pasakyti apie bet kurį žmogų, gimusį šiame pasaulyje? Ne. Mes visi esame puolę.
Taigi ar turėjo Kristus pirmenybių lyginant su mumis? Taip Evangelijoje pagal Luką (1, 35) pasakyta, kad Jis gimė „šventas“. O mes gimėme nuodėmingi. Jėzus niekada nebuvo sugundytas nusidėti, o mums tai pati didžiausia pagunda. Yra žmonių, kurie daug metų kovoja su kokia nors juose įsišaknijusia nuodėme. Jėzus šito niekada nepatyrė. Jis nuodėmės nekentė nuo pat vaikystės. Apie save to pasakyti mes negalim. Tai ir buvo Kristaus privilegija.
Knygoje „Su meile iš Dangaus“, jūs rasite teiginį, kad Kristus privilegijų neturėjo. Kaip paaiškinti šį prieštaravimą? Jėzus niekada nepasinaudojo savo privilegijomis. Pasikliaudamas savo Tėvu bei turėdamas tarpusavio santykius su Juo, Jis gyveno taip, kaip turėtume gyventi ir mes.
Morisas L.Vendenas
